Archyvas 2010

Tik praėjus megzti riešines, pagalvojau apie savo draugę (apie daug ką pagalvojau, bet ji buvo viena iš pirmųjų:)), kuri dosniai palikusi parduotuvėje visai žiemai savo pirštines kaip pavyzdėlį, vaikščiojo šaldama su kuo papuola. Nukrypsiu – ir dukros pasekė jos pavyzdžiu: turiu vienos kepurę, kitos – megztinį (gerai, kepurė tai jau senoka, bet megztinį vyresnioji gavo dovanų gimtadienio proga šį spalį!!!!). Kas riešinės per daiktas ir su kuo jis valgomas, ji tai tikrai žinojo ir visai nemirė iš susižavėjimo. Ji niekada nesižavėjo masine mada. Užtai miriau aš. Ir labai norėjau jai numegzti, kad suprastų, kaip tai šilta ir gera; kad tai labai gražu, įrodinėti nesirengiau – dar tiek neišprotėjau. Kai jai susižavėjimo sklidinu balsu porinau, koks tai nuostabus dalykas, ji tik skeptiškai gūžtelėjo pečiais: “Ir ką, tu man nori jas numegzti? Nesąmonė, nereikia man…” Bet gi aš geriau žinau, ko kitam reikia. Ir prisispyrusi pakišau jai po nosimi tą pačią latviškų pirštinių knygą (Mirdza Slava “Latviešu rakstainie cimdi”), versdama puslapius ir rodydama, kokie gražūs raštai, gal jai kas patiktų. “Tikrai gerą knygą aš tau atvežiau”,-  sutiko pavarčius – mat čia jos lauktuvės iš Rygos. “Ir ką, aš turiu čia pasirinkti raštą? Man tai kuo mažesnis, paprastesnis…”- suprask, jei turi gauti dovanų per prievartą, tai geriau jau kuo mažiau. Pagaliau po ilgų “noriu-nenoriu-reikia-nereikia” išsiaiškinau, kad jai gražiausia yra žvaigždės. O derinys – tamsiai mėlynas su gelsvu – “na kaip iš tų 11-12 amžiaus skarų “Baltų mene”, žinai…” Žinau, ta knyga – taip pat jos dovana. Tikiuosi, ir jūs visi žinot, nedėsiu knygos puslapio nuotraukos. Tamsiai mėlynų “Merino land” tuo metu (pačiu šalčiausiu!) nebuvo, teko laukti naujos siuntos iš Portugalijos. Paskui pas kaimynus “Maloniose smulkmenose” ieškojau permatomų gelsvų karoliukų, susivėrus pasitikrinau su “Baltų menu” – derinys atitiko. Žvaigždžių raštas man tinkamiausias pasirodė iš I.Juškienės knygos “Riešinės”. Mezgant susijaudinau, kad karoliukai per stambūs (įtariau tą iš pat pradžių, bet man labai reikėjo šitos, žvaigždiškos spalvos), užbėgusi Joana paramino: “Užtai labai puošnios atrodo”. O mezgu žmogui, kuris nori kuo mažiau ir paprasčiau!!! Joana paguodė: “Žmonės dažnai keičia savo nuomonę, pripras ir gali net labai pamėgti…” Tuo guosdamąsi ir mezgiau. Jokių iliuzijų, kad ji jomis puošis ar eis į viešą vietą neturėjau, bet  jei nors retsykiais sušalusi ir pavargusi nuo begalinių darbų prie kompiuterio ji pasidžiaugs jų šiluma, o stambios spindinčios žvaigždės ją prajuokins ir primins, jog dar vienas žmogus ją labai myli, būsiu laiminga…
Tą patį gavau iš jos megzdama tas riešines. Tuo laiku jaučiausi baisiai pikta, nebaisiai laiminga, o mezgiau apie ją galvodama ir lėgo pyktis, mažėjo problemos, šviesiau darėsi. Galų gale juk ne šalikai, kepurės ar riešinės mus šildo ir laiko šioje žemėje – meilė…

{jcomments on}

*MGD – vertinys iš anglų k. BFF (Best Friend Forever) – mano geriausia draugė

Susirgau. Ūmiai, sunkiai ir tik vėliau paaiškės, ar pagydomai. RIEŠINĖMIS.
Jau seniai jų vaizdai vis pasirodydavo tai kokioje knygoje, tai benaršant internete. Nieko – gražu, bet…Kuo toliau, tuo dažniau jų nuotraukos pasirodydavo internete. Likau visiškai atspari šiam virusui. Iki šiol gyvenau be jų ir toliau sėkmingai gyvensiu. Kai gavau dovanų Irenos Juškienės knygą apie riešines, jas įsimylėjau. Platoniškai. Knygą gal labiau. Kai ponia Irena vedė parduotuvėje riešinių kursus, sukinėdamasi aplinkui ir besiklausydama riešinių istorijos (ar žinot, kokias riešines mūvėjo Barbora Radvilaitė?), prarijau kabliuką. Bet atsilaikiau. Net per ilgąsias Naujųjų Metų išeigines. O po poros savaičių vieną gražų sekmadienį pradėjau. Ir nebegaliu sustoti. Pirmas riešines mezgiau kaip pavyzdėlį pakabinimui prie riešinėms idealiai tinkančių Merino Land siūlų. Melsvai pilkšvos su sidabro karoliukais:

Numezgusi jas užsimoviau ir…nebegaliu nusimauti. Nesuprantu, kaip iki šiol be jų galėjau išgyventi žiemą.

Kitas riešines mezgiau pusiau dukrai, pusiau pakabinimui parduotuvėje.

Ji užsimovė ir atnešė man tik kai jai…sugipsavo ranką.

Galvoje jau naujos spalvos, raštai, gavėjų eilė (neįsivaizduoju, kaip tie vargšai iki šiol dar gyvi ir nesušalę be riešinių). Šiuo metu riešinės įnirtingai grumiasi manyje su kojinėmis (apie jas atskira istorija, papasakosiu kitą kartą).

Rytoj vėl kursai parduotuvėje ir aš kaip tikras priklausomybės pagautas žmogus džiaugiuosi, jog virusas plinta. Greitai. Ir labai efektyviai…:)
O pati tikiuosi pasveikti, gal atšilus orams palengvės…

Esu tikra, kad Anna Zilboorg knygoje “Knitting for anarchists” rašė apie mano draugę. Mezgimas joms – tai puiki galimybė pasidaryti tai, ką iš tiesų nori. Ne ką diktuoja mados, ne taip, kaip liepia mezgimo vadovėliai. Tai sritis, kur gali nesilaikyti jokių instrukcijų ar nurodymų (ir gali – jei nori), nes nėra tokio daikto kaip mezgimo policija, mezgimo įstatymai ar leidimai. Yra tik tradicijos, įprotis, bet kaip žinia, anarchistų požiūris į tokius dalykus… labai jau kūrybiškas. Tikro mezgimo anarchisto visai nekamuoja pagarbi garsių siūlų firmų produkcijos ar žymių dizainerių modelių baimė. Patiko – priimu, pusiau patiko – pusę priimu, kitą pusę pakeičiu…
Aš tuo, deja, pasigirti negaliu ir kai kuriuos siūlus (pvz., sukurtus Eisaku Noro ar Kaffe Fassett) priimu kaip šedevrus, net nesvarbu, patinka man tos konkrečios spalvos ar ne – ar kam kyla mintis „pataisyti“, pvz., kokį Rembradto piešinį? Kai kam kyla.
Mano draugė pirmą kartą užėjusi į parduotuvę ir pamačiusi Noro siūlus, ne apsidžiaugė genialiais spalvų deriniais kaip daugelis (kaip patogu – mezgi nieko negalvodamas ir turi nuostabų rezultatą!), o pareiškė, jog ji nemėgsta, kai už ją kas kitas galvoja. Apžiūrėjusi siūlus įdėmiau, kai ką ji vis dėlto galėjo priimti, bet apie Yuzen Nr.6 ji tegalėjo išspausti: „Ir kas pirks tokius bjaurius siūlus?!”

Net man nejauku pasidarė. Man tai ta sruoga graži, bet kaip ji atrodys išmegzta?… Pabandžiau ir rezultatas mane labai pradžiugino.

Susidėliojusios spalvos man priminė Vilniaus dangų žiemos nakį – tokį mėlynai violetinį nuo gatvės žibintų. O tos „vilniausdangausžiemosnaktį“ spalvos man atrodė labiausiai pritinkančios…mano draugei, ilgų pasivaikščiojimų apsnigtomis senamiesčio gatvelėmis ir mėlynos spalvos mylėtojai. Fasonas tiko prie jos veido, spalvos – prie kailinukų ir ji rado tą skrybėlaitę po eglute. Ji narsiai su tuo susitaikė. Juolab kad labiausiai ją erzinanti ryškiai rožinė spalva natūraliai pasislėpė čia:

Prisijaukinus kepuraitę ji nusprendė pasidaryti visą komplektą. Per tą laiką jau buvau spėjus ją įtikinti Baktuso patogumu, tuo labiau, kad jai reikėjo šaliko po kailiniais. Bandžiau pakišus numegztą pavyzdėlį paaiškinti, kaip megzti. Kam paaiškinti? Ar ji pati nemoka nusimegzti paprasčiausio trikampio? Šiaip jau Baktusas sugalvotas kojininiams siūlams (tobulai atitinka kiekis ir storis), bet jai reikėjo tokios pat kaip kepurė skarelės, tai, kad Yuzen siūlai daug storesni, jai nepadarė jokio įspūdžio. Uždėti kas 4 eilę? Tai troleibusai važinėja iš taško A į tašką B tuo pat maršrutu, nes pririšti prie laidų, o laisvas žmogus gali pats rinktis kelią. Baktusą reikia megzti ripsu? Mezgimas ir žodis „reikia“ nesuderinami. Tuo labiau, kad jai nepatinka blogos akys. Ir ji megs stulpeliu. Nemačiau nei prieš tai, nei po to nei vieno Baktuso numegzto stulpeliu, bet josios išėjo tikrai labai puikus: ir forma, ir spalvos.

Spalvos… su ta jai nepatinkančia rožine ji susitvarkė labai paprastai: ramiausiai iškarpė tuos gabalus, susikomponavusi spalvas taip, kaip jai reikia. Ji – vienintelis man žinomas žmogus, kuris po tokio veiksmo nepadaro ctrl+Z. Ir visai be jokios gėdos (puikiausiai žinodama mano pietetą Noro atžvilgiu)  atnešė tą obuolio dydžio rožinį kamuoliuką man:

Lygiai taip pat sėkmingai ji „pasitaisė“ ir Silk Garden sock siūlus, iš kurių mezgė dukrai megztinį (pati modeliuodama ir fasoną, nors knygų su Noro mezginiais parduotuvės bibliotekoje tikrai netrūksta). Ir dar pažadėjo man juodą kamuolį – atliekų!

Su nugalėtojais nesiginčijama, ir megztinis, ir šalikėlis prie kepurės tikrai labai vykę, galiu tik dienoraštyje paburbėti apie netinkamą elgesį su siūlais. Bet kai ji man papasakojo, kad mezga pirštines iš dviejų dalių su siūle per visą perimetrą, mano, sąžiningo amatininko širdis akimirkai nustojo plakusi. Už nugaros kaip mūro sieną jaučiau kelių šimtmečių mezgėjų gildijos narių palaikymą ir pasipiktinimą tokia šventvagyste. Bet ji ramiausiai man pareiškė, jog neaiškinčiau, ji juk jaučia, kaip kas turi būti. Pamačiau dar tik vieną pirmos pirštinės  pusę ir supratau, ką ji turėjo galvoje.

Galų gale juk mezgimas būtent apie tai – apie laisvę. Turi 2 pagaliukus, virvutę ir 2 akių (tiksliau vienos, tik ji iš abiejų pusių kitaip atrodo) kombinacijomis gali sukurti pasaulį.

P.S. Šiandien ryte ji užbėgo man parodyti, ką nusipirko Kaziuke. Tobulai spalviškai tinkančias prie jos kepurės ir skarelės  smulkiai smulkiai numegztas įstabaus grožio latviškas pirštines. Be jokių siūlių.

Kovo 20 d. parduotuvėje vyko riešinių kursai, keli pastebėjimai iš jų.
Informacija turėjo pasirodyti anksčiau, bet… ji nei kiek neprarado aktualumo, kaip jo niekada nepraranda mezgimas, pirštinės, riešinės ir kiti geri ir amžini dalykai. Žinau, artėja vasara ir šiltų daiktų nebereikės (???), bet toks mažas projektėlis – idealus atostogų mezginys: neužima vietos krepšy, yra kompaktiškas ir patogus išsitraukti bet kur (pajūry, po obelim ar miesto skvere ant suolelio), o darbo…neįsitempiant užteks visoms atostogoms.
Vienintelė bėda su tom riešinėm, kad jos baisiai įtraukia. Taip ir sakai sau antrą valandą nakties prieš darbo dieną, kad tai tikrai paskutinė eilutė, tik pažiūrėsi, kaip tas raštas dėliojasi, na dar viena, šį kartą tikrai tikrai…
Jau įprasta pasidarė, jog po riešinių kursų šeštadienį paprastai jau nuo pat pirmadienio ryto dalyvės ateina… naujų spalvų siūlų, neretai rankinėje ar rankoje jau paslėptas nemenkas krepšelis tam reikalui skirtų įvairiausių karoliukų iš šalia esančios puikios karoliukų parduotuvės…
O kai kas nepatingi ir įsimesti savaitgalio darbo:

Aldonos Puteikienės pirma(!!!) riešinė. Kursai baigėsi šeštadienio pavakarę, o nuotrauka daryta pirmadienį. Riešinės veža!

Visai netyčia bemegzdama riešinę Aistė padarė labai įdomu atradimą. Atkreipkit dėmesį į pirmąsias ripso eilutes – jos pasvirusios. Pasirodo, megzdama pirmąsias eilutes ji persukdavo akis, paskui „pasitaisė“ ir pastebėjo skirtumą: visai kitoks vaizdas gaunasi. Gal kam įdomu tai pavystyti ir pažiūrėti, kas išeina. Man tos 2 pirmos eilutės net gražiau už „teisingas“, kaži kaip atrodytų taip numegzta visa riešinė?

Ne visi į kursus atėjo plikom rankom: Vaida atėjo su iš tų pačių riešinėms naudojamų „Merino land“ numegztom pirštinaitėm be pirštų. Labai gražiom!

Čia ne prie kursų, o prie riešinių. Joana numezgė šias nuostabias riešines (eglutės;)) dovanų šių siūlų gamintojams, jos jau per Kiolną nukeliavo į Portugaliją.
Didelis didelis ačiū!

Siūlai: Regia 4-ply

Dar vienas Joanos šedevras ( taip pat ne prie kursų, o prie Vaidos pirštinių): juodos pirštinaitės be pirštų. Megztos turint vieną jauną panelę galvoje, labai jaunoms panelėms ir tinkančios. Ir ne tik jaunoms, ir nebūtinai panelėms. Raštą ji parinko tokį, kad nebūtų sunku megzti, nes visą laiką matai prieš save gerą pusę, jis toks elastingas, jog tinka ir labai plonai ir ne tokiai plonai rankelei, tiesiog išsitempia arba susitraukia pagal įkištą ranką, skylutės ir juoda spalva suteikia joms puošnumo ir elegancijos. Raštas iš ten pat, iš Romos – visi keliai veda į Žirgulienės „Mezgimą“… Pirštines Joana dosniai paliko parduotuvėje visiems apžiūrėti ir prisimatuoti (ir užsikabinti :)). Ačiū!!! O skeptikams, kurie mano, jog mezgimas yra toks nerimtas ir buitiškas dalykas, nevertas didelio dėmesio, galiu atsakyti, jog šedevras, kokioje „menkoje“srityje jis besukurtas, visada bus tobulo dieviško prado prasiveržimas, pakylėjantis ir gelbstintis mus… 

Kas turite galimybę garsiai juoktis prie kompiuterio (t.y., neapsimetate, jog įtemptai dirbate), paskaitykite šį Daivos įrašą apie žibutes. Su pavasariu!{jcomments on}