Archyvas 2010

Kovo 20 d. parduotuvėje vyko riešinių kursai, keli pastebėjimai iš jų.
Informacija turėjo pasirodyti anksčiau, bet… ji nei kiek neprarado aktualumo, kaip jo niekada nepraranda mezgimas, pirštinės, riešinės ir kiti geri ir amžini dalykai. Žinau, artėja vasara ir šiltų daiktų nebereikės (???), bet toks mažas projektėlis – idealus atostogų mezginys: neužima vietos krepšy, yra kompaktiškas ir patogus išsitraukti bet kur (pajūry, po obelim ar miesto skvere ant suolelio), o darbo…neįsitempiant užteks visoms atostogoms.
Vienintelė bėda su tom riešinėm, kad jos baisiai įtraukia. Taip ir sakai sau antrą valandą nakties prieš darbo dieną, kad tai tikrai paskutinė eilutė, tik pažiūrėsi, kaip tas raštas dėliojasi, na dar viena, šį kartą tikrai tikrai…
Jau įprasta pasidarė, jog po riešinių kursų šeštadienį paprastai jau nuo pat pirmadienio ryto dalyvės ateina… naujų spalvų siūlų, neretai rankinėje ar rankoje jau paslėptas nemenkas krepšelis tam reikalui skirtų įvairiausių karoliukų iš šalia esančios puikios karoliukų parduotuvės…
O kai kas nepatingi ir įsimesti savaitgalio darbo:

Aldonos Puteikienės pirma(!!!) riešinė. Kursai baigėsi šeštadienio pavakarę, o nuotrauka daryta pirmadienį. Riešinės veža!

Visai netyčia bemegzdama riešinę Aistė padarė labai įdomu atradimą. Atkreipkit dėmesį į pirmąsias ripso eilutes – jos pasvirusios. Pasirodo, megzdama pirmąsias eilutes ji persukdavo akis, paskui „pasitaisė“ ir pastebėjo skirtumą: visai kitoks vaizdas gaunasi. Gal kam įdomu tai pavystyti ir pažiūrėti, kas išeina. Man tos 2 pirmos eilutės net gražiau už „teisingas“, kaži kaip atrodytų taip numegzta visa riešinė?

Ne visi į kursus atėjo plikom rankom: Vaida atėjo su iš tų pačių riešinėms naudojamų „Merino land“ numegztom pirštinaitėm be pirštų. Labai gražiom!

Čia ne prie kursų, o prie riešinių. Joana numezgė šias nuostabias riešines (eglutės;)) dovanų šių siūlų gamintojams, jos jau per Kiolną nukeliavo į Portugaliją.
Didelis didelis ačiū!

Siūlai: Regia 4-ply

Dar vienas Joanos šedevras ( taip pat ne prie kursų, o prie Vaidos pirštinių): juodos pirštinaitės be pirštų. Megztos turint vieną jauną panelę galvoje, labai jaunoms panelėms ir tinkančios. Ir ne tik jaunoms, ir nebūtinai panelėms. Raštą ji parinko tokį, kad nebūtų sunku megzti, nes visą laiką matai prieš save gerą pusę, jis toks elastingas, jog tinka ir labai plonai ir ne tokiai plonai rankelei, tiesiog išsitempia arba susitraukia pagal įkištą ranką, skylutės ir juoda spalva suteikia joms puošnumo ir elegancijos. Raštas iš ten pat, iš Romos – visi keliai veda į Žirgulienės „Mezgimą“… Pirštines Joana dosniai paliko parduotuvėje visiems apžiūrėti ir prisimatuoti (ir užsikabinti :)). Ačiū!!! O skeptikams, kurie mano, jog mezgimas yra toks nerimtas ir buitiškas dalykas, nevertas didelio dėmesio, galiu atsakyti, jog šedevras, kokioje „menkoje“srityje jis besukurtas, visada bus tobulo dieviško prado prasiveržimas, pakylėjantis ir gelbstintis mus… 

Kas turite galimybę garsiai juoktis prie kompiuterio (t.y., neapsimetate, jog įtemptai dirbate), paskaitykite šį Daivos įrašą apie žibutes. Su pavasariu!{jcomments on}

Išsigandusi, kad šiandien paskutinė Viktorijos laikų drabužių parodos diena Radvilų rūmuose (pasirodė, nepaskutinė), net ir sirgdama nusprendžiau tokios progos nepraleisti. Ir labai džiaugiuosi, nes išėjau tikrai priblokšta. Ne todėl, kad niekad nebūčiau mačius tokių daiktų, neturėjus jokių ryšių su mados istorija (turėjau, ir labai vaisingus – nuostabios V.Idzelytės paskaitos), turbūt labiausiai mane pribloškė kontrastas. Tų laikų daiktų ir dabartinio mūsų gyvenimo. Net keista žiūrėti į tų laikų drabužiais aprengtus manekenus ir vaikščiojančius žiūrovus, su savo nutrintais džinsais jaučiausi lyg iš Marso (ar Marse?…) Žiūrėjau į senovinę suknelę ir galvojau, kad daugelis iš mūsų galvos apie vasarinį garderobą tik atšilus orams, o kaip į priekį turėjo viskuo pasirūpinti to meto žmogus, kad įsigytų tiek pagaminimui laiko atimantį drabužėlį? Daugelis šiuolaikinių vyrų sutrina po kelias poras šlepečių per tą patį laiką, kuris buvo sugaištamas vienai porai išsiuvinėti ir pasiūti Viktorijos laikais (atsiprašau už žodį „sugaištamas“, nerandu greitai tikslesnio tam kūrybiškam darbui apibūdinti). Prisiminiau mūsų kalėdines dovanas, kurios parduotuvėje buvo perkamos net gruodžio 24 dieną, ir galvojau, kad tais laikais labilumas gal ir nebuvo taip labai vertinama ir garbinama savybė (ir tokia būtina šiandienos žmogui), bet tuometinis žmogus turėjo jaustis daug saugesnis planuodamas toli į priekį, būtinybė apsirengti pagimdė tokius nuostabius daiktus (tegu ne TIEK, bet užtat KOKIUS!!!), šiandien ta pati būtinybė jau nebepraturtina pasaulio kūryba, o nuskurdina jį vartojimu…

Nuotraukos iš parodos nekokybiškos, bet įdedu „dėl tvarkos“:

*

Mielai laikyčiau pinigus TOKIOJE kojinėje, apsipirkimas su ja visai kita šviesa nušvinta (ir viską nušviečia…)

Ir parodoje negalėjau atsikratyti gaudančio žvilgsnio: puikus fasonas šiuolaikiniam megztukui…

Po truputį grįžtu į šiuolaikinį pasaulį ir einu megztis suknelės. ŠIAI žiemai. Bet po šios parodos ypatingai aštriai noriu, kad NE TIK ŠIAI.

Labai laukiau šiais metais Kaziuko. Ar tai nulėmė mano pasikeitęs gyvenimo būdas, kai mažai kur benueinu, ar tiesiog pasikeitusi situacija, nes šiais metais tikėjausi rasti tikrai originalių rankdarbių, kurie anksčiau turėjo kitas nišas. Seniai besu jame buvusi ir savo gėdai turiu prisipažinti, ne sykį  išpuikusių (ar greičiau išlepintų) vilniečių draugijoje pritariamai padūsaudavau žiūrėdama į besigrumdančią žmonių minią: “Ar jau taip mums trūksta dar vieno medinio šaukšto ar krepšio?…” Dažniausiai taip ir būna, kad nevertini žmogus to, ką turi po nosimi. Ieškai grožių ir egzotikos toli toli nuo čia… O štai japonų, kurių verslas susijęs su šiaurės šalių amatais, darbotvarkėje Kaziuko mugė užima labai svarbią vietą ir ne vienas jų asmeniškai į ją vyko. Prieš kokius 3 metus Japonijoje labai išpopuliarėjo šiaurietiškos pirštinės, o va šiais metais – riešinės (visai kaip pas mus!). Net jūsų nuolankios tarnaitės pirmųjų, jau apsitampiusių riešinių ant dar labiau laiko ir darbų nudrengtų rankų nuotraukos keliaus į Japoniją pailiustruoti jų nešiojimo populiarumo ir būdo Lietuvoje.

Kadangi dirbau tuo laiku, kai vyko pagrindinė Kaziuko prekyba, o labai nueiti norėjau, gyvenimas kartais ima ir palepina išalkusį arklį ir šieno kupeta pati pas jį ateina…:) Nespėjau nufotografuoti didžios dalies rankdarbių, kuriuos tą dieną pamačiau savo parduotuvėje, užfiksavau tik kelis iš jų.

Elvyros Judickienės riešinės, kurias jos sūnus pavadino “Sakura” (ir man sukėlė lygiai tokias pačias, japoniškas asociacijas). Nuotraukoje nematyti to subtilaus įvairaus baltumo karoliukų mišinio, gaila, riešinės tikrai labai labai gražios. Jos nebuvo skirtos pardavimui, buvo ant ponios Elvyros rankų, tiesiog matyt užsuko į parduotuvę mano gražių rankdarbių ištroškusioms akims pasidžiaugti (tikiuosi, pradžiugins ir jus).

3 poros Rasos riešinių:

“Merino land” uogų spalvos vilna su benzino spalvos karoliukais. Liko kol kas Lietuvoje, nes netilpo net ant smulkučių jas mačiusios japonės rankų, mat megztos mergaitei.

Žalios Rasos riešinės kartu didele krūva kitų mezgėjų riešinių keliaus į Japoniją.

Šios Rasos riešinės apkeliavo Žemės rutulį (bent idėjiniame lygmeny) net kelis kartus. Japonų dizainerė, studijuojanti šiaurės šalių mezgimą, tam skirtoje knygoje pristatė šį raštą. Susižavėjusi knyga, atsisiunčiau ją iš Japonijos. Parduotuvės bibliotekoje ją pastebėjo Rasa ir pagal tą raštą numezgė savo riešines, kurios – likimo ironija – keliaus vėl į Japoniją…

O čia tai, kas atkeliavo pas mus. Iš Latvijos:

Tokias pirštines latviai vadina “tinginių pirštinėmis”, jas nešioja žvejai ir kt.  Svarstėm su drauge kodėl, nuo kada žvejai tinginiais patapo? Gal taip vadinamos todėl, kad skirtos tiems, kurie tingi jas nusimauti, tik nusismauki viršutinę dalį… 

Į Kaziuką jau vakare tikra ta žodžio prasme pabėgau iš parduotuvės (pirmą kartą), nes jau gerokai po darbo valandų vis ėjo ir ėjo žmones…po Kaziuko. Ant durų kabantis užrašas “UŽDARYTA” jokio poveikio niekam nedarė, nes, kaip juokėsi mano sūnus, užsieniečiai nesupranta, o lietuviai nekreipia dėmesio:)
Nusileidusi Pilies gatve pasukau Gedimino prospekto link, todėl iš anksto atsiprašau tų, kurie su savo originaliais darbais buvo dešinėje pusėje, bet iš to ką pamačiau, supratau, jog gražiausi rankdarbiai, kurių taip ilgėjosi mano akys, praplaukė tą dieną pro mano parduotuvę. O kadangi buvau labai sušalusi ir išalkusi, grįžau iš Kaziuko su pilnu krepšiu įvairiausių sūrių. Vieną jų pasitrupinau namie su kriauše ir sirupe konservuotom bruknėm. Niam!

O kuo pradžiugino ar nustebino šiais metais Kaziukas jus?{jcomments on}

Sakyti, kad paskleidžiau baktus virusą Vilniuje, būtų ir nekuklu, ir neteisinga, bet tikrai jaučiuosi prisidėjusi prie jo plitimo 🙂
Kas dar neužsikrėtęs arba, dar blogiau, nė nežino apie jo egzistavimą, težino, kad tai paprasčiausia skarelė, megzta iš 1 kamuoliuko kojinėms skirtų siūlų (t.y., 100g=420m).
Tačiau tas paprastumas toks apgaulingas! Jis iš to „genialu“ skyrelio.

Prieinama visiems, turiu galvoje mezgimą – paprasčiau nebūna: mezgama ripsu, kas 4 eilė pridedama vienoje pusėje, paskui nuimama.

Jis tikras išsigelbėjimas toms, kurios labai myli kojinėms skirtus siūlus (jie ploni ir laaabai gražūs ir įvairūs), bet ne(be) taip stipriai myli kojinių mezgimą. Sugalvotas taip, kad nusimezga lygiai iš to 1 kojinių porai skirto kamuoliuko (nei daugiau, nei mažiau – pasisveri, kad žinotum, kada jau nebedidint, o mažint).

Šis modelis tinka VISIEMS: tiek vyrams, tiek moterims, tiek kūdikiams, tiek paaugliams ar jų močiutėms. Daugelis gavėjų (ar mezgėjų) jį ryte užsiriša ant kaklo ir sunkiai nusiriša vakare, nes prilimpa prie kaklo kaip nuosavo kūno dalis.

Daivos megztas Baktus tėčiui

Galimas visoks nešiojimo būdas. Kas nešioja po paltu, džiaugiasi, kad ploni galai nespaudžia krūtinės kaip tradicinis šalikas (tuo džiaugiasi ir kūdikių mamos).

Gali nesibaiminti, jog kai tiek daug kas jį mezga, sutiksi gatvėje savo kloną: kojinėms skirtų siūlų tiek daug ir jie tokio skirtingo charakterio, kad skarelės skiriasi viena nuo kitos kaip diena nuo nakties. Pirmoje nuotraukoje Baktus iš Admiral Rdruck magic, o žemiau iš Zauberwolle (šokoladinio kremo spalvos):

Priklausomai nuo mezgimo tankumo skarelė gali būti truputį didesnė ar mažesnė:

Daivos ir Editos baktusai iš Zauberball (spanguolių spalvos),

bet VISI VISI  išeina gražūs.

Ripsas – „klasikinis“, originalusis variantas. Yra dar baktus su skylutėm. Viena klientė, nusimezgusi jau ne vieną baktusą, atėjo su šokoladinio kremo spalvos skarele, numegzta perliniu raštu. Neturiu nuotraukos, bet, patikėkit manim, vaizdas stulbinantis. Turėjau pripažinti, kad tam spalviniam variantui tiko IDEALIAI.

O kad nepagalvotumėte, jog iš kojininių siūlų baktusas yra vienintelė išeitis, įdedu iš tų pačių spanguolinių siūlų numegztą Gabrielės skarą „Undinė“ (jai net nereikėjo viso kamuoliuko;)!):