Netikėčiausias mezginys

Aš nemokinau specialiai savo vaikų megzti, tik jei prašė patys, ir berniukai vaikystėje buvo tie, kas norėjo pabandyti, ne dukra. Su jau suaugusia pasikalbėdavom, kad mezgimas, ar greičiau nėrimas, būtų visai nebloga alternatyva kokiai kitai, ne tokiai naudingai veiklai neramiais periodais, bet viskas kalbomis ir likdavo. Bet kai Kristinos draugė paprašė manęs išmokyti ją megzti, mano vaikas prisijungė akimirksniu! Ir taip sėkmingai pradėjo, kad negalėjau patikėti, kad tai jos pirmas kartas. Tiesą sakant, nelabai tikiu iki šiol, bet į praeitį nepažvelgsi, o ir prasmė kokia?

Kaip ten bebūtų, megzti pavyzdėlio gabalą Kristinai labai greitai nusibodo, jei norėjosi, kad jos darbas turėtų kokią logišką (=nešiojamą) pabaigą. Svarstėm variantus tarp storos liemenės pagal paprastą aprašymą ir žymiosios skarelės. Aš pasiūliau šį modelį iš storulės vilnos, kurią gali megzti 9 mm virbalais (kaip beveik visos naujokės, abi pradėjo megzti labai tampriai), mergaitės išsirinko spalvas ir mes pradėjom. Kad abi, niekada nieko nemezgusios, pradės ir pabaigs pilnai nešiojamą rūbą, man yra iki šiol kažkoks stebuklas

Planavom grupinę nuotrauką :), bet abi dirba skirtingais grafikais ir turi daug visokios veiklos, o mezgimas – ne sportas, tai grupinė nuotrauka dar bus, kol kas tik viena Kristina, turėjusi išvykti dirbti į užsienį ir tai buvo rimta paskata, nes mamos, kurios visada gali paklausti, ką ir kaip daryti, ar paprašyti ištaisyti klaidas, su lagaminu į naują vietą nenusiveši. O naują projektą – taip, kurį taip pat reikėjo pradėti namie, todėl motyvacijos greitai judėti netrūko.

AŠ mezgamą liemenę mačiau tik, kai reikėjo padėti, pati Kristė džiaugsmingai fiksavo procesą – namie prie stalo (pakeltas kompiuteris, įtariu, su susitikimu ar pamoka 😉 ), kelionėse, svečiuose ir lėktuve, lovoje prieš miegą. Finaliniai akordai – išskalbta liemenė džiūna ant šiltų grindų ir pagaliau – ta-dam! – pirmas išėjimas su nauju rūbu ir išdidus selfis pertraukos metu 🙂 .