Mezgimas yra tikra supergalia ir tai ne tik gebėjimas savo rankomis pagaminti daiktą (tas taip pat netolimoje virtualėjančioje ateityje turbūt taps supergalia 😉 ). Greičiausiai bet koks amatas atsilygindamas apdovanoja savo ištikimus adeptus tam tikromis savybėmis, bet mezgėjų pažįstu daugiausiai ir galiu užtikrintai pasakyti, kad šis gebėjimas žmogų pakelia keliais laipteliais antžmogiškų galių link. Neapsigaukime, kai girdime frazę, jog “aš labai mėgstu megzti”, kad tai reiškia jaukų klaksėjimą virbalais prie televizoriaus iš neturėjimo ką veikti. Kai žmogus garsiai sako: “Aš labai mėgstu megzti”, jis turi galvoje: “ir galiu tą daryti bet kokiomis sąlygomis, net jei dėl to reikėtų pralįsti pro biblinę adatos skylutę, aš atliksiu šį veiksmą pirmyn ir atgal greičiau, nei tu spėsi sumirksėti, ir kartosiu tiek kartų, kiek reikės, kad numegzčiau tą kiekvienoje eilutėje raštuojamą skarą iš voro verpiamų siūlų”.
Kartą Estijoje viename tarptautiniame renginyje riešinių kursuose aš turėjau studentę be vienos plaštakos. Pamačius ją man pakirto kojas – mezgimui ir taip abi rankos neprošal, o čia dar riešinių smulkumas, karoliukų vėrimas! Man pakako netakto pasisiūlyti jai padėti suverti karoliukus, save guodžiu tik tuo, kad jai turbūt tai buvo ne pirmiena… Nereikia turbūt nė sakyti, kad mezgė ji idealiai tampriai ir buvo viena greičiausių grupėje ;).
Kita istorija. Atostogauju kaime ir praleidžiu ketvirtadieninį klubo susitikimą. Po jo gaunu nuotrauką, jau nepamenu, iš dirbančios Rasos ar kurios klubo dalyvės – dvi mezgėjos sėdi… per dvi kėdes. Tai yra, ant vienos sėdi, o ant kitos padėjusios savo sugipsuotas kojas, kiekvienos ramentai kamputyje. Kaip ir turėjau atjausti, bet juokiausi balsu. Ar gali tokia smulkmena, kaip lūžusi koja, sutrukdyti ateiti kartu pamegzti?
Tai va tas lūžusias Gražvydės ir Jelenos kojas man priminė Saulės nuotrauka, atsiųsta susukto mezgimo kursų atsiskaitymui, kuriam ir skirtas šiandienos įrašas. Saulė atsiuntė ją pranešdama, kad gali nespėti laiku pabaigti. Bet jeigu įsivaizduojate, kad žmogus su sulaužyta ranka ramiai sau sėdės ir kantriai lauks gipso nuėmimo, tada užsiims reabilitacija, ir tik tada palengva grįš prie mezgimo, tai labai klystate. Saulė tik pasiguodė, kad akys ne tokios lygios ir ne tas tempas ;). Ir čia kalbam ne apie šiaip mezgimą, o susuktą, kai prieš kiekvieną išmezgamą akį reikia atlikti papildomą veiksmą!
Saulės darbą užskaitom ir tokioje stadijoje, tesibaigia jis savo tempu, ir tęsiam pasirodymą 🙂 .
Živilė norėjo visiško minimalizmo, bet neprapučiamo ir labai subtiliai dekoruoto. Rašto idėją rado šiame bloge.
Čia turėjo būti reikalų, nes estiška vilna pakankamai pūkuota, tai kiek prislepia visus rašto niuansus, o ir juoda spalva jai labai noriai tam padeda, bet Živilė patenkinta: “Labai patiko megzti šias pirštines dėl galimybės išgauti šiltą ir minimalistinį rezultatą”. Nepasigilinus į techniką ar nepačiupinėjus numegztos pirštinės viskas pasirodytų labai paprasta – nedidelis raštelis rieše ir lygus pagrindas. Bet visas tas pagrindas yra neperšaunamas, ką Živilė savo tampriu mezgimu ir taip galėtų padaryti, bet susukta technika keliagubai sustiprina efektą. O kad viskas nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo neįdėmaus žvilgsnio, puikiausiai atskleidžia išvirkščioji pusė pirmoje ir paskutinėje nuotraukose. Daili detalė – tokia pat minimalistine dvasia padaryta – tradicinė juostelė iš uždėjimo siūlų, kuria surišamos pirštinės, kad būtų galima pakabinti virš krosnies džiūti.
Jolanta, kaip visada pasirodė pioniere – pirmoji baigė savo porą sūnui ir padūsavo, kad “beliko tik žiemos sulaukti”. Na, sinoptikai ir dangus išgirdo jos norus 😉 . Numegzta pora šąlančiam rankas sūnui garantuos jam šilumą tol, kol bus ant rankų. Sirri vilna ir taip garsėja viena šilčiausių, o dar raštas išeliminuoja rimtą mezgimo minusą šalčių metu – perpučiamumą. Gana ilgas dekoratyvus riešelis gali būti nešiojamas ir taip, kaip numegztas, ir atlenktas. Pastebėjote turbūt, kad šios technikos išvirkščioji pusė ne mažiau gražesnė už gerąją 🙂 .
Rimutė ilgai ugnimi spjaudėsi, kaip ją nervino tas siūlų painiojimasis, bet draugių iš visų šonų pabakinama ir savo perfekcionizmo bei užsispyrimo vejama numezgė ypatingai šiltą porą iš subtilaus islandiškos vilnos derinio savo rankas šąlančiai marčiai dovanų.
Gunta rodė savo pirštinių nuotrauką dar su gerokai mažiau pirštų nei žmogus turi šį savaitgalį, bet kadangi neturėjo tokio svaraus pasiteisinimo kaip Saulė, teko baigti 😉 . Smagi dalis šioje poroje yra Guntos prisilietimas prie savo šaknų. “Normalias” latviškas pirštines, kurioms akių skaičius siekia netoli šimto, jai sunkiai sekasi gero (tai yra, žmogiško) dydžio, nors juvelyriniai mezginiai kaip ir jos antrasis aš, o šia technika – juokų darbas.
Pridedam ypatingą technikos šiltumą ir galima nebijoti net merino 😉 .
Tiek šiai dienai, bet kursų dieną mūsų buvo gerokai daugiau, todėl dar laukiam iki vakaro, gal jūsų darbas jau baigtas ir primirštas liūdi kamputyje? Pasirodykit! Su nykštuku imsimės burtų traukimo vakare 🙂
Dar ne vakaras, o tik pavakarė. Ką aš sakiau, prašom, žmogus sugipsuota ranka jau visai arti pabaigos!
2020 12 02
Daugiau mezginių nesulaukėm, tai ryte užsimiegojęs burtų nykštukas ėmėsi darbo. Per visą savo burtų traukimo karjerą nykštukas taip išaugo, jog į nuotrauką dabar telpa tik ranka ;), bet ji savo darbą žino ir užtikrintai beda pirštu į antrą pirštinytę.
TA-DAM! Sveikinam Jolantą, kuriai atitenka pagrindinis prizas – kojininių virbalų apsauga (o jais ji naudojasi tikrai dažnai) ir mano mamos siūtas krepšelis siūlams – nemenkas, nes Jolanta yra labai rimta mezgėja :).
Paprastai visi mūsų kursų atsiskaitymai turi vieną prizą, tik nykštukas su sese kartais pasilinksmindavo traukdami antrą, trečią vietas… Bet šį kartą turim dar vieną specialų prizą. Jei būtų mano valia ir nebijočiau kažkaip nekorektiškai išsireikšti, pavadinčiau “Už juokingiausią nuotrauką”, bet rimtai tai turbūt būtų paskatinimo prizas Saulei už nesugipsuojamą valią :). Jai keliauja sruoga specialiai šiai technikai pagamintų švediškos vilnos siūlų – reabilitacijai, taip sakant ;).
Visoms visoms dar kartą ačiū už pasirodymą ir ištvermę – jos šiai technikai tikrai reikėjo! Tikiuosi, ateinanti žiema ir šiltos rankos bus pati geriausia dovana :).