Dešimtojo gimtadienio šventė

Šiandieninis dešimtojo MZ gimtadienio fotoreportažas – jungtinis Vilmos ir mano Kristinos darbas – leis dar kartą išgyventi šiltas šventines akimirkas ir papasakoti apie labai ypatingą bendrą klubo projektą.

Pradžioje buvo visos gimtadienio programos dalys – vaišių stalas, dovanos ir kalbos,

gimtadienio tortai,

prie kurių net pats Karlsonas negalėtų prisikabinti, nes skanėstų buvo tikrai daugiau nei žvakučių:).

Dešimt žvakučių turėjo tik oficialusis tortas ir tas pūtėme visi kartu, užminę savo su MZ susijusius norus – ir jie tikrai išsipildys, kaip matote;)). 

Kol Dalia ištikimai budėjo prie kasos, mes, užpūtę bendras žvakutes, ėmėmės dalintis dovanomis, nes parduotuvės gimtadienis – jos draugų gimtadienis.

Per tą MZ gyvavimo dešimtmetį mūsų ketvirtadieninis klubas seniai peržengė tiesiog atėjau-pamezgiau-išėjau ribas. Per tą laiką mes primezgėme ne tik šiltų gražių daiktų, bet ir daug rimtesnių dalykų – tvirtas draugystes ir artimus tarpusavio ryšius, kurie mezgimo nepaliko, bet toli gražu juo neapsiribojo. Mes viena iš kitos mokėmės, reikalui esant padėjome, dalinomės receptais, knygomis, savo atradimais, anekdotais ir paramos žodžiais, mezgantys (=kuriantys) žmonės yra labai smalsūs, aktyvūs, jų domėjimosi sritys – pačios įvairiausios, todėl pasidalinus gyvenimas dar ryškesnėmis spalvomis megztis ima. Datos yra puikios progos sustoti, apsižvalgyti ir pasidžiaugti visais tavo gyvenimą praturtinančiais žmonėmis, todėl MZ pirmojo rimto gimtadienio proga nusprendėme savo klube užsimezgusius ryšius išreikšti… mezginiais, kaip kitaip:). Šis „Draugystės skara” pavadintas projektas prasidėjo vasaros viduryje ir buvo skelbiamas tik klube, nes reikėjo nuolatinio kassavaitinio dalyvavimo. Kiekviena, norinti jame dalyvauti, turėjo pradėti megzti savo skarą, tik mažą galiuką, toliau siuntėm tą savo galiuką kitam žmogui, pačios gaudamos vis naujas skaras pamegzti. Pabaigoje kiekvienai turėjo sugrįžti jos pradėta skara su visų dalyvaujančių jai pamegztu segmentu. Receptas buvo bendras (Arabian Nights), bet visai nebuvo privaloma megzti lygiu ripsu. Kiekviena savo nuožiūra, nenukrypdama nuo bendros formos, galėjo rinktis spalvas ir raštus. Suskaičiavom dalyvius ir atskaičiavome pradžios laiką – kiekviena turėjo po savaitę savo gabaliukui pamegzti. Mažai kas tvarkingai laukdavo savo savaitę (o dar ir atostogos bei kiti reikalai tvarkaraščius painiojo), neretai ir entiuziazmas paslaugiai malkas į ugnį kišo, užtai turėjome iki valios progų sužinoti viena apie kitą papildomų dalykų (jei dar nežinojome) – kas kur gyvena, kada eina gulti, kada grįžta namo iš darbo;)).
Gimtadienio dieną kiekvienai turėjo sugrįžti jos pradėta skara su visų dalyvių jai specialiai pamegztais gabaliukais ir palinkėjimais šalia pridėtame sąsiuvinuke. Visos mezgė visoms, paskutinis žmogus turėjo gautą skarą pabaigti, išblokuoti ir jau grąžinti jos savininkui, bet jautėmės taip, kaip ir per kalėdinius mainus, kai dovanodavome grynai savo mezginius. Tai ir pradėjome kaip per kalėdinius mainus:). Rūta visam projekto laikui atspausdino labai parankią lentelę su dalyvių sąrašu ir pasikeitimo tvarka ir pirmoji sąraše buvo Rimutė,

kuri savo pabaigtą skarą dailiai supakavo ir įteikė Jolantai.

Proceso eigoje mes daugiau mažiau kaip ir matėme savo bei kitų skaras, tegu ir ne iki galo, bet užbaigimas kažkaip ypatingai taškus sudėliojo ir buvo be galo smagu stebėti, ką tau draugės kiekviena nuo savęs pridėjo.

Jolanta perima estafetę ir pasiruošus aguonomis žydintį maišelį perduoti kitai Jolantai.

Išpakuojama nauja skara – visai kitokia!

Dalindamosi pastebėjom, kad visų skaros labai tiko prie vakarėliui pasirinktų drabužių (visos gi pažįstamos ir labai stengėsi kiekvienam žmogui jo spalvas pataikyti), bet tuo stebuklai tik prasidėjo…

Jolanta perduoda Gražvydei jos skarą,

ši – Rūtai. Matote, kokios visos skaros skirtingos!

Rūta apdovanoja šalia sėdinčią Audronę,

kuri demonstruoja savąją

ir abi su Rūta netikėtai randa panašumų:).

Audronė siunčia savo linkėjimus toliau – 

Kristinai, kurios susidomėjusi laukia ne tik ji viena, o ir palaikanti mezgančių anūkių komanda:).

Pademonstravusi savo skarą, Kristina traukia net du maišelius. Taip jau gavosi, kad pradinį sąrašą teko plėsti ir truputuką nukrypti nuo lentelės datų, bet mezgėjai – žmonės super lankstūs;).

Pirmoji Kristinos skara keliauja pas Ireną

ir visiems demonstruojama.

Antrosios nekantriai laukiu aš pati:).

Kristina vis nuolat užsimindavo apie manęs laukiantį siurprizą, nes kad ji baigs mano skarą, jau pradžioje buvo iš lentelės aišku. Bandė mane tuo siurprizu pagąsdinti, bet mane tik juokas iš tų grasinimų ėmė. Man taip patinka Kristinos mezginiai, kad bet kokia pabaiga būtų buvusi pati geriausia.

O ši buvo neonu švytinti – ir su skara vaikštau jau kelias dienas ir jaučiuosi švytinti:).

Užsisukusi savo draugų dovaną

jau galiu perduoti apsikabinimą toliau – Daliai.

Kartu su jos maišeliu.

Dalia pakuoja skarą ir iš žiūrovų veidų galite spręsti, kad kažkas labai gražaus iš to maišelio rodosi…

Pademonstravusi savo skarą, Dalia perduoda Jurgitai jos maišelį (žalią!)

 ir kol ji pakuoja, visos, prisižiūrėjusios kiekvienai pataikytų skarų, spėlioja,

ar Jurgitos skara tikrai bus jos mėgstamos žalios spalvos.

Tikrai!

Pasipuošusi savąja Jurgita perduoda toliau kitai Jurgitai jos skarą,

kuri tikrai bus ne žalia (ką ten taip ilgai reikia pakuoti???),

Jurgitos skara primins saulėtą pajūrį…

Jurgita perduoda skarą Aušrai ir dar kartą yra proga pasistebėti, kaip mes visos megzdamos kiekvienai tokias skirtingas numezgėme.

Pademonstravusi savąją, Aušra perduoda Joanai… du krepšiukus.

Vieną, tą, kuriame Joanos skara pradėjo savo kelionę nuo vienos mezgėjos pas kitą, bet toje kelionėje taip stipriai išaugo, kad net į maišelį nebetilpo ir Aušrai teko ieškoti naujo jos sugrįžimui pas šeimininkę.

Kalbant apie maišelius siunčiu visoms mezgėjoms savo mamos sveikinimus, o Joana siunčia juos atgal, demonstruodama, kaip mano mamos maišeliai sėkmingai yra naudojami:).

Skara ryški ir Joanos mėgstamų žalių bei ryžų spalvų,

o jos dovanojama Palmyrai visai kitokia –

švelni ir rausva.

Palmyra perduoda (kaip matote, vėl padidintą;)) maišelį Guntai,

ir visi gali būti tikri, kad žmogui su tokios spalvos megztiniu tiks jos draugų jungtinis darbas:).

Gunta perduoda estafetę Gitanai ir vėl – 

matote – koks megztinis, tokia ir skara!

Gitana traukia savąją ir užbaigia ratą,

įteikdama skarą Rimutei.

Trumpai pasidemonstravusios visiems, einame į lauką bendrai nuotraukai.

Tik labai sunku iš karto tvarkingai sustoti – norisi kiekvieną skarą apžiūrėti,

kiekvieną mezgusią apkabinti

ir padėkoti viena kitai.

Trumpam pasidžiaugę,

rikiuojamės

ir laukiame paukščiuko;).

Jau!

O kad skaros geriau matytųsi

sukamės nugaromis ir demonstruojame labai ypatingus mezginius.

Greitai grįžti atgal neišeina, norisi visus niuansus pastebėti,

ir pastebim, kad kai kurios skaros ypatingai gražiai tarpusavyje dera.

Tada dar pratęsiame darbą frakcijose

ir fotografuojamės spalvinėmis grupėmis:).

Žaliai mėlynajai frakcijai be jokios abejonės priklausau ir aš, todėl metusi fotoaparatą skubu į kitą pusę.

O po to, galvojate, lengva išsiskirstyti?;)

Judam tortų link, bet vis skaras aptarinėdamos.

Sugrįžusių mūsų laukia vaišės 

ir labai vertingos Palmyros įžvalgos, kuri trumpai papasakoja, kaip ypatingai tarp žvaigždžių įsikomponuoja šis mūsų projektas ir koks simbolinis dalyvių skaičius (17).

Stebuklai tęsiasi. Rūta su Gunta pastebi, kad jų skarose išmegzti raštai visiškai atitinka ornamentus jų dėvimuose žieduose, tikrai nenužiūrėtuose, bet kažkaip kitaip, matyt, pajaustuose.

Rūta atranda savo skaroje meandrą, Gunta – žiedo latviškus simbolius.

Ir tai, spėju, tik pradžia… Nes draugystės stebuklai yra kosmoso dydžio. AČIŪ VISIEMS!{jcomments on}