Daugelio namuose viena po kitos ima kurtis gražuolės eglutės, pas ką dar žalios, pas ką jau pačiais dailiausiais žaisliukais papuoštos. Rankų darbo žaislai ant MZ draugų eglučių greičiausiai yra ne naujiena, bet dažniausiai jie būna pačių mezgančiųjų pasigaminti ;). Šiemet savąją kolekciją galėsime papildyti kitų dovanotais rankdarbiais, nes mūsų tradicinių kalėdinių mainų tema – šventinės dekoracijos:).
Labai rūpinausi, kad prieš šventę MZ jau stovėtų eglutė, nes nepaisant metų temos, turbūt dar nėra buvę karto, kad išradingos rankos neprisidėtų prie jos originalaus papuošimo. Pasiruošti iš anksto pagrindinį šventinio dekoro elementą mane paskatino praeitų metų liūdnas Kristinos veidas, kuri atnešė mums dovanų savo firminę girliandą su saldainiukais, o nebuvo ant ko jos kabinti:(. Aš buvau ką tik advento vainiką virš stalo pasipuošus, eglutė dar ateities planuose gyveno… Tą kartą šventę išgelbėjo atsitiktinai priklydęs Kalėdų senelis, kuris greitai buvo išsiųstas ir grįžo su eglute. Šiemet nusprendžiau nepalikti visko atsitiktinumui:). Kas dar ieško gražios eglės, labai rekomenduoju „Sodo fėją” – medelis ne tik buvo atvežtas tiksliai sutartu laiku (kas gal turėtų būti savaime suprantama, bet patys žinote, kaip prieššventinėje karštinėje visko pasitaiko), eglutė be galo graži! Užsisakinėju ne pirmus metus ir niekada neteko nusivilti – iš jokio kampo (o parduotuvės viduryje eglutė turi gerai atrodyti iš visų kampų!). Tokios eglutės galima ir nepuošti – ji pati viską puošia;).
Bet mes… puošim! Ir pats pirmasis žaisliukas atkeliavo valgomas – Jolantos sniego senis:). Vienas MZ – ant eglutės, o šventiškai nusiteikusiai mezgėjų komandai – visas skaniausių besmegenių batalionas ant stalo.
Kad tam pirmajam sniego seniui nebūtų liūdna vienam ant eglutės suptis, pakabinom dar sidabrinę girliandą su žvaigžde viršūnėje, juk žiemos šventės prasideda su žvaigždėmis…
Kol laukėm visų šventinių mainų dalyvių, mezgėm, plepėjom, vaišes traukėm.
Jolantos besmegeniai nebuvo vieniši – Vilmos sesė priruošė fantastinio gražumo sniego pusnių – su uogytėm, su snaigytėm, su paukštukais…
Mūsų tą vakarą susirinko didelis būrys – ir šventės dalyvių, ir solidi palaikymo komanda:).
O kai jau visi savo ištrauktą žmogų akimis susirado, galima buvo ir pradėti. Kiekvienais metais kalėdiniuose MZ mainuose dalyvauja ir seni pažįstami, ir nauji, dar būsimi draugai. Juk visus jungiantis pagrindas – bendras pomėgis – yra pats tvirčiausias bičiulystės pagrindas. Šių metų tema buvo labai dėkinga naujoms pažintims – kalėdinių dekoracijų nei prie veido derinti nereikia, nei dėl dydžio nerimauti…
Mainus pradeda drąsiausias arba… pareigingiausias, aka – aš:).
Juokingas buvo mano šiųmetinis burtas. Kai Jurgita užsuko į parduotuvę savo anketos palikti, pakalbėjom, kad gera tema – laisvės daug, pageidavimų greičiausiai mažai. Bet Jurgita pageidavimų turėjo, greičiau svajonę, kurios nusprendė neslėpti – nertos snaigės. „Man tiks viskas, bet labai norėčiau nertų snaigių”,- abi pakikenom iš tokios formuluotės. Kaip anekdote: „Man tas pats, kas gims, kad tik būtų berniukas”. Pritariau jai, kad nertos snaigės yra viena gražiausių kalėdinių dekoracijų. Turiu MZ kelias, gavusi dovanų iš Virginijos, ir kasmet kaip stebuklą beveik nekvėpuodama kabinu ant eglutės, bet nerti pačiai? „Ne mano amplua”,- padūsavau Jurgitai ir palinkėjau nepakliūti į mano rankas, nes tuomet išsipildytų tik pirma sakinio dalis, apie tai, kad tiks viskas…
Kaip nesunkiai turbūt jau atspėjote, aš ir išsitraukiau Jurgitą. Pirmas impulsas buvo padėti lapelį atgal ir suteikti Jurgitai šansą gauti svajonių dovaną. Greitai susigėdau – niekam taip sukčiauti neleidžiu, tai kaip pati galiu?
Kad teks nerti snaiges, abejonių nekilo. Galų gale, jei žmogus parašo, kad gavęs nertas snaiges jausis devintame danguje, kas, sakykite, atsisakys tokio lengvo kelio kitą į tą dangų pakylėti?;)
Didžioji dovanos rengimo dalis buvo schemų ieškojimas – Pinterest turbūt iki gyvenimo galo man dabar jas siūlys;). Artėjant šventei ėmė svilti padai – nesu patyrusi nėrėja ir neįsivaizduoju, kiek laiko užtrunka nunerti vieną snaigę, kaip spėsiu iki X dienos ir kaip galų gale man seksis?
Dabar, jau jauduliui atslūgus, galiu pasidžiaugti, kad priėmiau šį, kad ir nedidelį, bet vis tik iššūkį, ir jaučiau begalinį smagumą, kraudama vieną po kitos nertas snaiges į joms skirtą dėžutę. Tarsi kartu su Jurgita būčiau link to devinto dangaus palypėjus ir už tai jai didžiulis kalėdinis AČIŪ!:)
Jurgita tik juokėsi mano kalbų klausydama. Savo miniatiūrinę pūgą supakavau į mano mamos specialiai pasiūtą projektų maišelį, kalėdiniais motyvais dekoruotą, kad šventinės nuotaikos būtų kupinas kiekvienas šiuo metu Jurgitos mezgamas daiktas.
Jurgita maišelį pralupa – tai taip pat jau tradicija,
nes kiek maišelių ar dėžučių prasiveria, tiek kartų jautiesi lyg pats apdovanotas būtum.
Jurgita atsako į klausimą „Kiek snaigių?” – „Tiek!”.
Šventėje ji dalyvavo kartu su dukryte, kuri uoliai mamai visame kame padėjo:).
Pati Jurgita išsitraukė Sigitą,
kurios anketoje, deja, nerado tokio tikslaus kelio į dangų, todėl teko jo ieškoti pačiai;).
Kas dėžutėje gyvena?
Su Sigita Kalėdas švęs pelėda,
sniego senis
ir miškelis eglučių:).
Sigita išsitraukė kitą Jurgitą, kuri parašė savo mėgstamas spalvas, bet Sigitai kelią parodė pilkas gruodis.
Juk kokios spalvos Kalėdų mums visiems labiausiai norisi?
Žinoma, baltų!
Kitos Jurgitos rankose – kita sniego pūga:).
O joje – daug snaigių
ir nei viena nesikartoja:).
Tikras gamtos stebuklas,
vąšeliu įgyvendintas.
Ką ištraukė Jurgita?
Ji dalyvauja visuose kalėdiniuose mainuose, nuo pat pirmų metų ir kiekvienais metais jos laimė ta pati – MZ komanda. Ne kartą yra ištraukusi mane, Korneliją, Rasą. Šiemet prie mūsų prisijungė Dalia, taip išsitraukdama laimingą kortą – Jurgitos dovaną:).
Daili dėžutė keliauja laimingai mezgimo draugei.
Jos vien įpakavimas koks mezgėjiškas!
O pralupusios dėžutę Dalios laukė turbūt pati išradingiausia dovana –
mažos ant eglutės pakabinamos siūlų sruogelės!
Dalia perima estafetę ir traukia taip pat mezginiais dekoruotą dovanų maišelį, skirtą Joanai.
Čia abi pozuoja fotografuojančiai Rūtai ir ši nuotrauka yra puiki proga truputį nukrypti į šalį. Šiais metais buvau pati pasiruošusi fotografuoti, su Rūta tik pasitariau prieš, nes neturiu jokios patirties su dirbtiniu apšvietimu. Na ir paprašiau tik kelis pirmus kadrus padaryti, kol aš įteiksiu savo dovanėlę. Rūta paėmė iš manęs fotoaparatą ir… nebepaleido jo iki šventės galo, už ką jai esu ypatingai dėkinga, nes jos laukė tikras iššūkis – čia jums ne snaiges nerti! Rūta pripratusi prie savo technikos, vos tik paprašyta be jokių kalbų perėmė manąjį – laiko įsigilinti ji neturėjo nė sekundės. Didžiausias siurprizas jos laukė už artimiausio kampo – paaiškėjo, kad ji yra ankštoje patalpoje su objektyvu be… zoom’o (nerandu lietuviško žodžio, kas pagelbėsite komentaruose, ačiū!). Įsivaizduokite save sėdantį už modernaus automobilio vairo (pavažiuok čia truputuką) ir staiga matantį, jog rankose … vadelės, o už menamo priekinio stiklo – arkliukas!
Žmogus, sugebėjęs tokiojo situacijoje nepasimesti, visas reikiamas akimirkas sugaudyti ir visus dalyvius taip sureguliuoti, kad tilptų į kadrą, vertas ne snaigių – pačios Sniego karalienės karūnos. Ir amžino mano dėkingumo!
O tuo tarpu Joana praveria savo megztom snaigėm puoštą maišiuką
ir pirmiausia išsitraukia du kaspinu surištus kalėdinius bumbulus – su varpeliu (matysite vėliau, kodėl) ir paršeliu – ateinančių metų simboliu.
Ir tai dar ne viskas!
Šiandien – tik kamputis gražiausios kalėdinės staltiesės apnertu kraštu.
Joana išsitraukė Gražvydę ir nutarė pasidalinti… savo džiaugsmu.
Savo anketoje Gražvydė parašė, jog namuose jau nebėra mažų vaikų, o vat Joanos namuose jų yra ir tas būrys vis gausėja.
Joana, numezgusi tokias pagalvėles visiems savo anūkams, dar vieną padovanojo Gražvydei, linkėdama pilnų namų nykštukų.
Juk smagu, kai ne pas tave vieną namuose yra mažų pirštukų antspaudai ant visų paprastai švarių paviršių, veidrodžių, pavyzdžiui…;)
Ką Gražvydė ištraukė, dar niekas nežino, bet jau gerokai prieš šventę žinojau, ką ji ruošiasi daryti, kai atėjo pirkti plonų siūlų. Su pavydu klausiau, gal ji kartais ištraukė mane?
Gražvydė – tikra partizanė – neišsidavė iki paskutinės akimirkos,
kad būtent man ji ruošia savo juvelyrinių mezginių dėžutę.
Toks riešininis kosmosas laukė manęs ją atidarius – smulkiausiais siūlais numegzti kalėdiniai bumbulai, dekoruoti mikroskopiniais žvilgančiais karoliukais.
Tikra papuošalų dėžutė, tik skirta ne damoms, o… eglutei:).
Prie angeliuko čiulba paukštelis
ir net saldainių formos papuošalai (su tikrais saldainiais viduje, galite įsivaizduoti dydį!) dekoruoti karoliukais – varpeliu ir elniu devyniaragiu. Žodžių trūksta net kelioms dienoms praėjus – AČIŪ!!!
Mano pradėtas ratas manimi ir pasibaigė, laikas pradėti dar vieną. Jį pradeda antras pagal drąsumą;) žmogus – rytoj!{jcomments on}
