Aplinkui tamsu ir pilka? Jei dangus susimyli, dar būna balta…Trūksta spalvų? Tik ne su šiomis Eglės skaromis!
Žiūrėdama į nuotraukas miesto graffičių fone pagalvojau, kad šios skaros (kaip ir fonas) – miestų gyventojai. Ar įsivaizduojate graffiti kaime? 😉 Ten ir taip daug visko – spalvų, kvapų, medžiagų, faktūrų, tiek daug gamtos ir gyvybės. O miesto mūrai daro žmogų laisvu provokuoja žmogų kurti savą gamtą – nesuderintą su savivaldybe, su paveldo dokumentais nesutampančiom spalvom, miesto plano neatitinkančių linijų, gaivališką ir nesuklasifikuojamą.
Besikeičiančių drąsių spalvų skaras dar pertraukia spalvoti taškeliai, smulkūs (o kartais ir ne tokie smulkūs) rašteliai – kaip ranka guli, kaip siūlai (ar širdis) prašosi, lyg žaismingai spalvotu teptuku prasieita.
Per pilką sieną, per šiltai įsisupusį į vilnonę skarą žmogų.
Vienas paveikslas lieka, kitas nueina, nešdamasis kartu spalvas ir polėkį.
Lyg ryškus žiedas, prasikalęs pro lygų tvarkingą asfaltą…
Eglės Dean megztos skaros iš estiškos Aade Long 8/2 artistic vilnos su intarpėliais iš to paties siūlo, Lettlopi ir Noro bei Sirri. Nuotraukos – Klaus Richter.{jcomments on}