Archyvas 2018

Mezgėjų, vienodai draugiškai bendraujančių su žieminiais ir vasariniais siūlais nėra tiek jau daug. Vasariniai siūlai daug kam yra tikras iššūkis – jie dažnai nėra elastingi, visai kitaip elgiasi tiek rankose, tiek ant kūno, o ir mūsų klimatas nėra jiems pats draugiškiausias. Nespėsi apsižiūrėti, žiūrėk jau šalta ir drėgna ir ratas užsidaro, kur prasidėjęs – vilnos lentynose…

Rūta drąsiai priima vasarinius iššūkius, smagiai eksperimentuoja ir labai sėkmingai įkomponuoja savo vasarinius mezginius į kasdienį garderobą.

Nauja palaidinė iš tektūrinio viskozės ir lino derinio pasiprašė visai minimalistinio dizaino.  Su vienu ryškiu elementu – firminėmis Rūtos skylutėmis rankovėse.

Siluetas švarus ir dailiai išryškinantis figūrą (ačiū abiems sudedamosios siūlo dalims, kurios puikiai krenta) – klasikinės statytos rankovės iki alkūnių ir prailginta nugara. Pats siūlai lygiame rašte gražiau atsiskleidė išvirkščiojoje pusėje, prie jo prisiderino ripsiniai pečiai ir krašteliai.

Ir sodo gėlės:).

Ir Audronės gimtadieninė puokštė. Taip jau būna, kai pats žydi:).

Rūtos Juzėnienės megzta palaidinė iš Rosarios4  Emporio  ir nuotraukos.{jcomments on}

Ar jau pasižymėjote kalendoriuje, kad rugpjūčio 9 dienos vakaras užimtas ir pasiruošę mokytis naujų dalykų?

Pati mokytoja pasiruošus ne tik teoriškai, ji ką tik numezgė dar vieną palaidinę su perpete, kurią dabar, savaime suprantama, gali nešioti tik vieną, bet atvėsus orams ji visai nekeliaus žiemos miego – bus puikus apatinis sluoksnis po vėsesniu megztuku ar švarku.

Perdirbtas džinsas gražiai atsiskleidžia ir lygiame mezgime, ir jautriai parinktuose tekstūriniuose raštuose.

Perpetei parinktas netikras stulpelis (viena eilė gera, kita – stulpelis) atsikartoja menamoje šoninėje siūlėje (už šį terminą ačiū Aušros vyrui, taip mes lašas po lašo susirinksim visą lietuvišką mezgimo terminologiją;)).

Šios dekoratyvios šoninės siūlės – Annos parašas, jos firminis stilius. Dažnai jos būna vieninteliu akcentu minimalistiniame siluete, šioje palaidinėje prie jų prisijungia ne tik tokiu pat raštu megzta perpetė, bet ir priderintos išvirkščių akių juostos. Visi kraštai pabaigti I-cord juosta (2 ir 3 akių apačioje), nes tai puiki išeitis neelastingiems siūlams.

Annos Verschik megzta palaidinė iš Re-Use 20.{jcomments on}

Aš esu absoliučiai grynas tipas žmogaus, kurio veiklą geriausiai apibūdintų žodžiai “ką matau, tą dainuoju”. Galiu kiek nori save įtikinėti, kad po mėnesio bus ruduo ir reikės pirštinių, šalikų ir dar ko šilto, dabar aš noriu čiupinėti tik liną ir megzti žydinčias pievas aplinkui. Kornelija kasmet bando mane atvesti į racionalų sveiko proto padiktuotą pasiruošimo šventėms kelią, bet aš niekaip negaliu galvoti apie Kalėdas liepos mėnesį. Kalėdinė nuotaika ateis su sniegu, šalčiu, ilgu buvimu namie ir tada vėl karštligiškai nieko nespėsiu. Aš pradedu vasarinius mezginius ne žiemai persiritus į antrą pusę, kaip daro protingi žmonės ir atšilus orams atrodo lyg nuo podiumo nulipę, aš pradedu juos paprastai liepos-rugpjūčio mėnesiais, kai mane pagaliau persmelkia vasaros nuotaika ir guodžiu save, jog naujos lininės palaidinės panešiojimui bus gera ir kita vasara;).

Todėl šitų žieminių kojinių atsiradimą praeitą savaitę galiu priskirti tik neįprastam karščiui, suardžiusiam visą mano gyvenimo ritmą. O gal žymusis mėnulio užtemimas kortas sumaišè? Aš kelioms dienoms atidėjau savo pievos nėrimą ir lyg apsėsta mezgiau žiemos peizažą.
Aplinkui oras net tavaruoja įkaitęs, o mano smegenys paslaugiai man suka ir suka J.Vaičiūnaitės eilėraščio pradžią:
“Tykiai prie žvakių rūkai.
     Užpustytą mišką
perbėga baltas vilkas…”

Daugiau neatsimenu, tik kartoju ir kartoju tas pačias eilutes ir akimis žiūriu į žalią žolę, o matau apsnigtą žiemos peizažą.

Ilgai galvoju, kaip tas tas žiemines spalvas sudėti, kol randu atsakymą čia – trumpos eilės su vis kintančia pradžios vieta. Kiekvieną vietą mezgu vis kitu siūlu, kartais lygiai, kartais – raštuotai.

Ir tose apsnigtose kalvose būtinai turėjo pasirodyti baltas vilkas.

Tykiai prie žvakių rūkai.
     Užpustytą mišką
perbėga baltas vilkas,
     kad vėl atsibusčiau
sniego tyloj, kad prie skvero,
     pūgoj nugramzdinto,
tarp pastatų, iškaltų iš balto granito,
šviestų tamsoj po stiklu
     šalia tulpių žvakės,
degančios žvakės gėlių turgavietėj žiemą,
saugančios džiaugsmą pūgoj
     lyg raudoną plevenantį žiedą.

J.Vaičiūnaitė “ŽVakės”{jcomments on}

Kaip jūsų meilė mezgimui atlaiko oro temperatūros išbandymus?;)

Aš visuomet vasaromis (nepriklausomai nuo jų šiltumo ir drėgnumo) pajuntu trauką vąšeliui, šioji – ne išimtis. Kai tik pievos vidurvasarį gavo gurkšnį vandens iš dangaus ir pražydo įvairiaspalviais žiedais, negaliu sustoti bandyti jas perkelti į savo mezginius. Pievomis aš apsėsta jau ne pirmus metus ir tas ryškiausiai kol kas įsikūnijo kojinėse. Vąšeliu nerti pievą bandau pirmą kartą. Močiutės kvadratėliai (granny square) – mano sena nerūdyjanti meilė, čia sužavėjo mane korio forma (dar vienas apsėdimas, tik šviežesnis;)).
Neriu tik kaime, pačių gražiausių pasaulyje pievų apsupta. Neriu visą laiką, kuris lieka nuo pievų fotografavimo. Susirinkau įvairiaspalvius DK storio siūlus (pagrindą sudaro Karisma, Bergere de France Lima, Rowan Felted Tweed DK & panaši Co) ir dėlioju juos man gražiausiu būdu. Iš pradžių turėjau idėją nerti tikslius žiedus, bet paskui apsisprendžiau nunerti tiesiog savo pievos viziją, kad tikriems žiedams nuvytus ja užsikločiau ir pasijusčiau tokia laiminga, kokia būnu tik kaime.
Mes visi turbūt prisimename aplinkybes, kuriomis gimsta tas ar kitas darbas. Aš neriu ir labiausiai noriu prisiminti tą smegenis lydantį karštį. Kai bus šalta, žvarbu ir norėsis padejuoti, kad užsikločiau ir prisiminčiau, jog žiemos nepatogumai yra vienas juokas. Ypač kai vilna yra geriausias tavo draugas :).

{jcomments on}