Aš esu absoliučiai grynas tipas žmogaus, kurio veiklą geriausiai apibūdintų žodžiai „ką matau, tą dainuoju”. Galiu kiek nori save įtikinėti, kad po mėnesio bus ruduo ir reikės pirštinių, šalikų ir dar ko šilto, dabar aš noriu čiupinėti tik liną ir megzti žydinčias pievas aplinkui. Kornelija kasmet bando mane atvesti į racionalų sveiko proto padiktuotą pasiruošimo šventėms kelią, bet aš niekaip negaliu galvoti apie Kalėdas liepos mėnesį. Kalėdinė nuotaika ateis su sniegu, šalčiu, ilgu buvimu namie ir tada vėl karštligiškai nieko nespėsiu. Aš pradedu vasarinius mezginius ne žiemai persiritus į antrą pusę, kaip daro protingi žmonės ir atšilus orams atrodo lyg nuo podiumo nulipę, aš pradedu juos paprastai liepos-rugpjūčio mėnesiais, kai mane pagaliau persmelkia vasaros nuotaika ir guodžiu save, jog naujos lininės palaidinės panešiojimui bus gera ir kita vasara;).
Todėl šitų žieminių kojinių atsiradimą praeitą savaitę galiu priskirti tik neįprastam karščiui, suardžiusiam visą mano gyvenimo ritmą. O gal žymusis mėnulio užtemimas kortas sumaišè? Aš kelioms dienoms atidėjau savo pievos nėrimą ir lyg apsėsta mezgiau žiemos peizažą.
Aplinkui oras net tavaruoja įkaitęs, o mano smegenys paslaugiai man suka ir suka J.Vaičiūnaitės eilėraščio pradžią:
„Tykiai prie žvakių rūkai.
Užpustytą mišką
perbėga baltas vilkas…”
Daugiau neatsimenu, tik kartoju ir kartoju tas pačias eilutes ir akimis žiūriu į žalią žolę, o matau apsnigtą žiemos peizažą.
Ilgai galvoju, kaip tas tas žiemines spalvas sudėti, kol randu atsakymą čia – trumpos eilės su vis kintančia pradžios vieta. Kiekvieną vietą mezgu vis kitu siūlu, kartais lygiai, kartais – raštuotai.
Ir tose apsnigtose kalvose būtinai turėjo pasirodyti baltas vilkas.
Tykiai prie žvakių rūkai.
Užpustytą mišką
perbėga baltas vilkas,
kad vėl atsibusčiau
sniego tyloj, kad prie skvero,
pūgoj nugramzdinto,
tarp pastatų, iškaltų iš balto granito,
šviestų tamsoj po stiklu
šalia tulpių žvakės,
degančios žvakės gėlių turgavietėj žiemą,
saugančios džiaugsmą pūgoj
lyg raudoną plevenantį žiedą.
J.Vaičiūnaitė „ŽVakės”{jcomments on}