Archyvas 2017

Jau ketvirtus metus iš eilės nebeįsivaizduoju vasaros be savo laimingos terbelės. Vos tik pajutusi pirmuosius atšilimo požymius aš, kaip Tuu-tikė iš Trolių Mumių pasaulio, kuri išverčia savo kepuraitę su pirmuoju pavasario dvelksmu, iškilmingai perkraustau visus savo turtus iš solidžios odinės žieminės rankinės į Kristinos dovanotą laimingos vasaros palydovę. Visi turtai, tiesa, ten netelpa, todėl tenka imti tik pačius pačiausius, ir tai yra pati gražiausia visos vasaros dalis.

Todėl matydama naują Aušros krepšelį, maniškės ir Daivos giminiuotį, nunertą tuniso vąšeliu iš tvarių ir atsparių įvairioms gyvenimo negandoms siūlų, kaip ir priguli pagal receptą, esu tikra, kad jis tarnaus naujai nešiotojai ne tik funkcionaliu aksesuaru, bet ir taps stebuklingu vasaros palydovu, į kurį tilps tik patys geriausi dalykai, iš kurių laimė užims didžiausią vietą. Meniški nukrypimai nuo simetrijos tam neturės jokios įtakos;).

Aušros Svarauskienės tuniso vąšeliu nertas krepšelis ir nuotraukos. Siūlai – Bergere de France Sonora 21985 (Eclat), 22057 (Muscade), 22010 (Aloes) ir 22052 (Melon). Krepšelio receptas yra čia.

Dienos uždavinys. Žiūrite į suoliuko apačią ir matote ant žemės 10 kojų. Kiek žmonių sėdi ant suoliuko?

Per vieną dieną net trys tokie visai įprasti suoliukai P. Cvirkos aikštėje, ant kokio sėdi mezganti Kristina, pavirto stebuklingais:).

Ant jų galima ne tik ramiai prisėsti pailsėti, užkąsti ar padirbėti gamtos apsuptyje – ant jų prisėdus galima keliauti! Visi gi žinom, jog tam nebūtinos savos kojos…

Kur ir kaip keliausim, priklausys, kokį suoliuką išsirinksite. Šis raudonom priekinėm kojom – didžiųjų kelių liūtas, prisitaikęs prie mūsų kelių eismo reikalavimų būti gerai pastebimam visų einančių ir važiuotų. Jis ne tik atšvaitukus prisisegė – jo visos priekinės kojos iš atšvaitinio siūlo, todėl nesijaudinkite, kelyje su juo nesusidursite!

Paukštiškus nagus išskėtęs, šis suoliukas – laisvas klajūnas, lengvai nunešiantis jus į pačius tolimiausius ir atokiausius kampelius.

O kas mėgsta keliones pėsčiomis, neskubant ir pastebint kiekvieną detalę, teprisėda ant šio suolelio. Matot, kaip smagiai jis trypia kojomis nekantraudamas kilti…

Stebuklų buvo pilna visa diena. Dar savaitės pradžioje oro prognozės buvo tokios beviltiškai nedraugiškos bet kokiems veiksmams lauke (nebent maudytis po dušu iš dangaus;)), diena po dienos jos ėmė giedrėti, lietaus debesys sklaidytis. Dar penktadienį numatytos rytdienai kelios valandos vakarinio lietaus persikėlė į sekmadienį su pirmaisiais šeštadienio saulės spinduliais. Įtariu, neapsieita be šelmiško Terry Pratchett,  iš dangaus stebinčio pasaulį, akies mirktelėjimo. Galbūt jo sukurta skrynia su kojytėm iš protingosios kriaušės įžvelgė žemai žemai, pačiame tolimojo Vilniaus centre, gimstant savo širdies brolius…

Tarptautinę mezgimo viešumoje dieną pradėję  parduotuvėje, po pietų persikėlėme į P. Cvirkos aikštę, kur traukėme praeivių dėmesį ir retas prijaučiantis mezgimui (nekalbu jau apie mezgančius!) praėjo pro šalį nepakalbinęs ar neprisidėjęs eile kita.

Buvom nusimatę tam tikrą programą, bet labai buvo smagu sulaukti mezgimo draugų su savo mezginiais nepatingėjusiais iš kitų rajonų prisijungti prie šios dienos šventimo.

Besidarbuojant, mezgant, kemšant ir siuvant,

suoliukai pamažu ėmė auginti sparnus kojas.

Audronei vis bandant įterpti į dienotvarkę pietų pertrauką, mes nusprendėm, kad paskutinio suoliuko paskutinei kojai užteks ir dviejų nagų vietoj trijų – gamtoj gi visko pasitaiko. Bet Kristina griežtai pasipriešino tokiems  neatsakingiems sprendimams suluošinti vieną suoliuką-keliauninką ir užsispyrusi pabaigė visas jam priklausiusias kūno dalis.

Taip Audronės ant specialios šventinės servetėlės iškrauti šokoladiniai keksiukai virto pabaigtuvių vakariene, užgeriant kava ir šviežiai spaustom apelsinų sultim. Mano mamos lauktuvės iš Gardino – baltarusiški saldainiai – suteikė vaišėms tarptautinį atspalvį. Šventė ši juk pasaulinė!

Ilgos dienos metu vieni dalyviai keitė kitus, todėl ant pabaigtų suoliukų nusifotografavom paskutinės, sulaukusios pabaigos.

Paeiliui išbandėm vieną, antrą

ir trečią.

Pasigėrėjom išpuoselėtais aikštėje augančiais rožių krūmais, keliais išlikusiais iš kažkada įspūdingos rožių alėjos.

 

Ta proga viešai atsiprašau Kristinos, kurią užgavau pavadindama šią aikštę ne itin jaukia. Kadaise netoliese gyvenusiai ir pažinojusiai kiekvieną aplinkinį krūmelį ir takelį, toks mano pareiškimas turėjo “patikti” taip pat, kaip šeimininkui, klausantis prašalaičio kritinių kalbų apie savo namus. Ir atsiprašau labai nuoširdžiai, nes retai į šią vietą beužklystanti, per tas kelias valandas spėjau visai kitokiomis akimis pamatyti nuo vaikystės pažįstamą (?) skverą. Švarus, tvarkingas, rožėmis kvepiantis su didžiulių medžių apsuptais laiptais į Tauro kalną parkas yra jauki oazė pačiame miesto centre. Ant suolelių nuolat įsitaisydavo praeiviai, kaip ir ant paminklo papėdės laiptelių. Pailsėti, pasvajoti, paskaityti… Mano atveju nelabai jaukus tebuvo nelabai pažįstamas;(.

O trys linksmi suoliukai, atsiradę šeštadienio vakare, reto praeivio nebuvo sutikti plačiomis šypsenomis…:)

Dar keletas tos ilgos ir darbingos dienos akimirkų su didžiausiomis ir šilčiausiomis padėkomis visoms jos dalyvėms – jūs mezgat istoriją!

Atskiras didžiulis ačiū MEZ kompanijai, padovanojusiai tam reikalui siūlus – Jūsų dėka ne vienas vilnietis ar svečias nusišypsos praeidamas:).

{jcomments on}

Kristinos dėka šiandien tęsiam istorinę mezgimo temą.

Pagrindinė šiandieninio įrašo herojė – ši nepaprasta liemenė, pats pirmasis septyniolikmetės Kristinos močiutės mezginys!

Jei kam pasirodys per daug nuotraukų, pasiteisinimui galiu pasakyti, jog buvo gerokai daugiau ir jas skaudama širdimi “parūšiavau” –

 

taip norėjosi visapusiškai atskleisti skambias jos spalvas, kruopščias ir iki smulkmenų apgalvotas detales,

turtingą raštų ir faktūrų derinį…

Dažna mes savo pirmųjų mezginių teturim tik miglotus prisiminimus, o čia!

Močiutė (tėčio mama) vardu Vanda, 1930 m. gimimo ( birželio 1 d. jos gimtadienis kaip tik 😉 ). Šalia dabartinės nuotraukos bute yra vienas portretas jos jaunos vestuvinėj nuotraukoj (su vyru Antanu),

kitas tapytas pažįstamo dailininko (kuris vėliau žuvo, todėl darbas labai branginamas).

Vanda gimė Panevėžyje, pačiame miesto centre tuo metu. Tėtis buvo batsiuvys, mamos užsiėmimas buvo auginti savo vienturtę dukrą Vandą. Baigė mokytojų seminariją. Dirbo pirmiausia 15 metų pradinių klasių mokytoja, vėliau darželyje, vėliau vaikų namuose 6 metus. Susituokė su Antanu, kalvio sūnumi, kilusiu nuo Naujamiesčio, 14 km nuo Panevėžio. Iki šiol abu Panevėžyje ir gyvena…

Aptartoji liemenė megzta 1947 metais. Močiutei buvo 17, mezgė nužiūrėjusi kaimynės liemenę, kurią buvo užsakiusi pas rimtą mezgėją, virbalus pasigaminusi iš dviračio stipinų.
Džiaugėsi, kad vėliau, sudėjus vieną liemenę su kita, nebuvo galima atskirti, kuri mezgėjos, kuri jaunosios Vandos – o čia buvo pirmas jos nusimegztas rūbelis. Net saldainių gavo paskui kaip pagyrimą :).

Kiti mezginiai megzti (ir nerti) įvairiu metu per gyvenimą, pasakojo, kad vis ieškodavo, kur kokį įdomesnį siūlą rasti (kartais net važiuodavo į Marijampolę specialiai nupirkti). Raštus tai nužiūrėdavo kur mezginyje, tai žurnaliukyje būdavo, tai vyras Antanas parveždavo – jis dirbo Panevėžio vartotojų kooperatyve pirmininko pavaduotoju, ir teko pakeliauti po Sovietų sąjungą. Yra ir iš Uzbekijos, Samarkando, 4 knygas parvežęs, iki šiol didžiuojasi, kad gavo jas žmonai… :).

Vanda mezgė nuolat ir daug, įvairių dalykų, megztukų, pirštinių, skarų… daug kas išdalinta. 

Pafotkinau įdomiausius likusius ir iki šiol mylimus, nešiojamus.

 

Kristinos Milčienės nuotraukos ir laiškas. Iš visos širdies dėkodama už dalijimąsi, labai noriu paskatinti ir kitus prisiminti, kokie lobiai ir istorijos slepiasi mūsų spintose. Visi juk mes sumegzti į tą vieną mezginį…:)

Dar vienas puikus mezginys ir nebegaminamo Rowan siūlo, tik priešingai nuo vakarykščio lino, jo atsargos dar pilnai neišsemtos;).

Šis megztukas man buvo vienas didžiausių megztų siurprizų. Pagrindui naudotą siūlą – Rowan Silkystones – iki šiol buvau mačiusi tik vieną, lygiai be jokio rašto megztą. Ir kai kas nemažai privargo beieškodamas silueto, nes gražus ir turtingos tekstūros bei subtiliai žvilgus siūlas nė nemanė laikytis formos ir vis taikėsi patįsti. Jo suvaldymui reikėjo labai bendradarbiaujančio modelio ir Jolantos sprendimas – 10 balų!

Dilemos, kuri pusė, geroji ar išvirkščioji, gražesnė, Jolanta išvengė sudalijusi mezginį stambiomis gerųjų ir išvirkščiųjų akių juostomis, pakankamai plačiomis, kad abi medžiagos atsiskleistų visu savo gražumu.

Horizontalios juostos megztos vertikaliai ir ta neįprasta megztiniui kryptis labai organiškai padiktavo kimono rankoves ir dailią priekio detalę, kur pagrindinio siūlo raštui foną sudaro idealiai pritaikytas Cotton Viscose atspalvis.

Tokiam siluetui neaptemptas palaidas mezginys – tik privalumas. O pats didžiausias – prie originalumo – šio megztuko pliusas yra jo nepaprastas tikimas nešiotojai. Viskas čia neatsiejama – stilius, spalvos, siluetas, raštai, net šalikėlis:).

Jolantos Vainutienės megztas megztukas iš Rowan Silkystones 085 ir Drops Cotton Viscose 27.{jcomments on}