Dienos uždavinys. Žiūrite į suoliuko apačią ir matote ant žemės 10 kojų. Kiek žmonių sėdi ant suoliuko?
Per vieną dieną net trys tokie visai įprasti suoliukai P. Cvirkos aikštėje, ant kokio sėdi mezganti Kristina, pavirto stebuklingais:).
Ant jų galima ne tik ramiai prisėsti pailsėti, užkąsti ar padirbėti gamtos apsuptyje – ant jų prisėdus galima keliauti! Visi gi žinom, jog tam nebūtinos savos kojos…
Kur ir kaip keliausim, priklausys, kokį suoliuką išsirinksite. Šis raudonom priekinėm kojom – didžiųjų kelių liūtas, prisitaikęs prie mūsų kelių eismo reikalavimų būti gerai pastebimam visų einančių ir važiuotų. Jis ne tik atšvaitukus prisisegė – jo visos priekinės kojos iš atšvaitinio siūlo, todėl nesijaudinkite, kelyje su juo nesusidursite!
Paukštiškus nagus išskėtęs, šis suoliukas – laisvas klajūnas, lengvai nunešiantis jus į pačius tolimiausius ir atokiausius kampelius.
O kas mėgsta keliones pėsčiomis, neskubant ir pastebint kiekvieną detalę, teprisėda ant šio suolelio. Matot, kaip smagiai jis trypia kojomis nekantraudamas kilti…
Stebuklų buvo pilna visa diena. Dar savaitės pradžioje oro prognozės buvo tokios beviltiškai nedraugiškos bet kokiems veiksmams lauke (nebent maudytis po dušu iš dangaus;)), diena po dienos jos ėmė giedrėti, lietaus debesys sklaidytis. Dar penktadienį numatytos rytdienai kelios valandos vakarinio lietaus persikėlė į sekmadienį su pirmaisiais šeštadienio saulės spinduliais. Įtariu, neapsieita be šelmiško Terry Pratchett, iš dangaus stebinčio pasaulį, akies mirktelėjimo. Galbūt jo sukurta skrynia su kojytėm iš protingosios kriaušės įžvelgė žemai žemai, pačiame tolimojo Vilniaus centre, gimstant savo širdies brolius…
Tarptautinę mezgimo viešumoje dieną pradėję parduotuvėje, po pietų persikėlėme į P. Cvirkos aikštę, kur traukėme praeivių dėmesį ir retas prijaučiantis mezgimui (nekalbu jau apie mezgančius!) praėjo pro šalį nepakalbinęs ar neprisidėjęs eile kita.
Buvom nusimatę tam tikrą programą, bet labai buvo smagu sulaukti mezgimo draugų su savo mezginiais nepatingėjusiais iš kitų rajonų prisijungti prie šios dienos šventimo.
Besidarbuojant, mezgant, kemšant ir siuvant,
suoliukai pamažu ėmė auginti sparnus kojas.
Audronei vis bandant įterpti į dienotvarkę pietų pertrauką, mes nusprendėm, kad paskutinio suoliuko paskutinei kojai užteks ir dviejų nagų vietoj trijų – gamtoj gi visko pasitaiko. Bet Kristina griežtai pasipriešino tokiems neatsakingiems sprendimams suluošinti vieną suoliuką-keliauninką ir užsispyrusi pabaigė visas jam priklausiusias kūno dalis.
Taip Audronės ant specialios šventinės servetėlės iškrauti šokoladiniai keksiukai virto pabaigtuvių vakariene, užgeriant kava ir šviežiai spaustom apelsinų sultim. Mano mamos lauktuvės iš Gardino – baltarusiški saldainiai – suteikė vaišėms tarptautinį atspalvį. Šventė ši juk pasaulinė!
Ilgos dienos metu vieni dalyviai keitė kitus, todėl ant pabaigtų suoliukų nusifotografavom paskutinės, sulaukusios pabaigos.
Paeiliui išbandėm vieną, antrą
ir trečią.
Pasigėrėjom išpuoselėtais aikštėje augančiais rožių krūmais, keliais išlikusiais iš kažkada įspūdingos rožių alėjos.
Ta proga viešai atsiprašau Kristinos, kurią užgavau pavadindama šią aikštę ne itin jaukia. Kadaise netoliese gyvenusiai ir pažinojusiai kiekvieną aplinkinį krūmelį ir takelį, toks mano pareiškimas turėjo „patikti” taip pat, kaip šeimininkui, klausantis prašalaičio kritinių kalbų apie savo namus. Ir atsiprašau labai nuoširdžiai, nes retai į šią vietą beužklystanti, per tas kelias valandas spėjau visai kitokiomis akimis pamatyti nuo vaikystės pažįstamą (?) skverą. Švarus, tvarkingas, rožėmis kvepiantis su didžiulių medžių apsuptais laiptais į Tauro kalną parkas yra jauki oazė pačiame miesto centre. Ant suolelių nuolat įsitaisydavo praeiviai, kaip ir ant paminklo papėdės laiptelių. Pailsėti, pasvajoti, paskaityti… Mano atveju nelabai jaukus tebuvo nelabai pažįstamas;(.
O trys linksmi suoliukai, atsiradę šeštadienio vakare, reto praeivio nebuvo sutikti plačiomis šypsenomis…:)
Dar keletas tos ilgos ir darbingos dienos akimirkų su didžiausiomis ir šilčiausiomis padėkomis visoms jos dalyvėms – jūs mezgat istoriją!
Atskiras didžiulis ačiū MEZ kompanijai, padovanojusiai tam reikalui siūlus – Jūsų dėka ne vienas vilnietis ar svečias nusišypsos praeidamas:).
{jcomments on}