Knygos apie lietuviškus mezginius, tiksliau, jų nebuvimas – skaudi tema. Žavimės latviais ir estais, išsileidusiais rimtas monografijas, informatyvias mezgėjams ir tokias gražias, kad tiktų ir kavos staliukui. Mūsų muziejų fondai sunkiai prieinami, iš seno pavyzdžio nedidelės nuotraukos ne kiekvienas ir pakartos raštą (ypač žemaitiškų, kurie net paprasčiausius trikampėlius įsigudrina “kūrybiškai” paišyti). Daug dažniau akis bado kičas ir kuo greičiau padaromi modeliai pardavimui. Kartais net atrodo, kad tas lietuviškas mezgimas kaip mistinis Kalėdų senelis, visi lyg ir žino, tik niekas nematė, o ir tikinčių nedaug… Vienintelę knygą, kurią galėdavau pasiūlyti į Lietuvą atvykusiems mezgantiems svečiams ir norintiems sužinoti daugiau apie mūsų šalies mezgimo tradicijas, buvo Irenos Juškienės “Riešinės”. Puiki knyga, ja gali naudotis ir kalbos nemokantis, ir vien už ją autorė nusipelno mažų mažiausiai gatvės Vilniaus mieste, bet riešinės yra gana siaura sritis, ne visiems priimtina ir toli gražu neaprėpianti viso megzto lietuviško palikimo.
Ir štai – geroji naujiena iš tolimos Amerikos, kur už nepilno mėnesio pasirodys taip reikalinga, tokia laukiama, puikiai parašyta knyga apie lietuvišką mezgimą. Su istorija (ir šalies, ir vilnos, ir mezgimo), asmeniniais įspūdžiais ir net 25 projektais šiuolaikiniam mezgėjui.
Knygos autorė – Donna Druchunas (kartu su June Hall), žinoma mezgimo pasaulyje savo išsamiomis, įdomiomis ir puikiai parašytomis knygomis, tyrinėjančiomis įvarių šalių mezgimo tradicijas. Aš su jomis susipažinau anksčiau nei su autore. Mane, skaitančias visas knygas apie mezgimą, kurios tik pakliūdavo į rankas, jos patraukė aiškumu, gyva gražia kalba ir asmeniniais įspūdžiais. Kitokios ir negali būti parašytos žmogaus, apie save sakančio “My obsession is knitting, my passion is writing”. Mokslinio straipsnio informacija perteikta taip, lyg pasakotum draugei apie įspūdingą kelionę. Donna veda įvairius mezgimo kursus ir organizuoja mezgėjų stovyklas bei kruizus. Jos domėjimasis mezgimo tradicijomis pagimdė ir neseniai pradėtą (ir jau 4 leidiniai!) projektą “Stories in Stitches“. Jos kūrybiniame kraityje – begalės straipsnių ir modelių. Lietuviškai mezgimo tradicijai skirta jau antroji Donnos knyga (pirmoji apima kartu ir Airiją bei Islandiją), video kursai apie lietuviškas kojines, ir tai – ne atsitiktinumas.
My name is Donna Druchunas and I’ve written a book about Lithuanian knitting. I’m an American, but my family came to the USA from Lithuania about 100 years ago. My great grandfather, Jonas Dručiūnas, was the first of our family to move to New York City. I can’t imagine what a shock it must have been to him getting off the boat and seeing such a giant city after coming from the Lithuanian countryside surrounded by lakes and forests. My grandparents always told me stories about Lithuania and I grew up eating the same foods that I found in restaurants around the country when I finally got to visit. Since 2007, I have been traveling to Lithuania as often as I can afford to so I can learn more about this place where my ancestors lived and discover as much as I can about the beautiful knitting that people have done there.
I am so happy to be able to share what I learned about knitting Lithuanian beaded wrist warmers with other knitters here in the USA and around the world. I’ve also included patterns for colorwork mittens, lace and color gloves, and lace and colorwork socks with motifs and techniques I discovered in museum pieces and in old Lithuanian knitting books, that I was able to read after more practice with the language. I have also, with my coauthor June Hall, written about all of the wonderful places and people we have gotten to know around Lithuania over the years, as well as a brief history of Lithuania for those who are not familiar with the country, and information about the sheep and wool that have been so important to life in a cold, northern climate.
My book, Lithuanian Knitting: Continuing Traditions, is dedicated to the Lithuanian knitters past and present who have inspired me so much, and to those knitters in the future who will continue to pass down old traditions and invent new ones.
(Mano vardas – Donna Druchunas ir aš parašiau knygą apie lietuvišką mezgimą. Esu amerikietė, bet mano šeima atvyko į Ameriką iš Lietuvos maždaug prieš 100 metų. Mano prosenelis Jonas Dručiūnas pirmasis iš mūsų šeimos persikėlė į Niujorką. Negaliu net įsivaizduoti, kokį šoką jis turėjo patirti, atvykęs iš miškais ir ežerais apsupto Lietuvos kaimo ir išlipęs iš laivo į gigantišką didmiestį! Seneliai man nuolat pasakojo apie istorijas apie Lietuvą ir aš užaugau valgydamą tokį patį maistą, kokį pamačiau Lietuvos restoranuose pagaliau atvykusi į šalį. Nuo 2007 metų lankausi Lietuvoje taip dažnai, kaip įstengiu, kad kuo daugiau sužinočiau apie savo protėvių šalį ir atrasčiau nuostabius čia mezgamus mezginius.
Aš labai džiaugiuosi galėdama pasidalinti su Amerikos ir viso pasaulio mezgėjais apie lietuviškų riešinių mezgimą. Knygoje taip pat rasite raštuotų kumštinių bei pirštuotų pirštinių, kojinių (megztų tiek spalvotais raštais, tiek kiauraraščiais) modelių, kuriuose panaudojau muziejuose ir senose lietuviškose knygose rastus motyvus bei technikas. Kartu su knygos bendraautore June Hall parašėm apie nuostabias vietas ir žmones, su kuriais susipažinome Lietuvoje, taip pat trumpą Lietuvos istoriją, nežinantiems šios šalies, papasakojom apie avis ir vilną, tokius svarbius šiaurės šalių gyvenime.
Mano knyga Lithuanian Knitting: Continuing Traditions yra skirta praeities ir dabarties Lietuvos mezgėjams, įkvėpusiems mane, ir ateities kartoms, kurios pratęs senas tradicijas ir sukurs naujas.)
Besilankydama Lietuvoje Donna, pati būdama mezgimo mokytoja ir daugelio knygų autorė, pabuvo mokine Irenos Juškienės vestuose riešinių kursuose. Rezultatas – nauji modeliai, riešinių mezgimo kursai ir straipsnis viename pačių populiariausių mezgimo žurnalų Knitty, ne tik pristačiusiame mezgančiam pasauliui lietuviškai riešines, bet ir pateikusiam puikias (angliškas!) instrukcijas. Daugelis užsieniečių po to drąsiau pirkdavo “Riešinių” knygą, žinodami, kad joje ras lietuviškus raštus, o internete – išsamias bei suprantamas instrukcijas.
Do you have a favorite local yarn shop? I do. It’s Mezgimo Zona in Vilnius, Lithuania. Although this shop is 6,443 km from my home in the state of Vermont, I consider it one of my “home” yarn shops. Every time I come to Lithuania I spend time here. In 2010, I was privileged to be able to take a class on knitting beaded wrist warmers with Irena Juškienė, author of the book, Riešinės.
Taking a class in Vilnius was such a pleasure and adventure. I didn’t understand everything Irena said, but I did understand the instructions about how to knit with beads: push a bead up to the knitting and then knit the next stitch. Remember to count the stitch and the bead together when you are following the chart.
After we had spent some time knitting, Irena came around to check on each of us.
“Viskas gerai?” she asked me when she came around to my side of the table.
I nodded, yes, and said, “Gerai. Bet pirmą kartą negerai. Antrą kartą negerai. Trečią kartą gerai!”
Third time’s the charm, we say in the USA. Making mistakes is how we learn in knitting.
(Ar turite savo mėgstamą siūlų parduotuvę? Nors “Mezgimo zona” yra 6443 atstumu nuo mano namų, laikau ją viena “savo” parduotuvių, apsilankau kaskart atvykusi į Lietuvą. 2010 metais man pasisekė sudalyvauti Irenos Juškienės vestuose riešinių mezgimo kursuose.
Labai smagu buvo pasimokyti Vilniuje. Ne viską, ką kalbėjo Irena, supratau, bet supratau, ką daryti: pristumi karoliuką į reikiamą vietą ir išmezgi akį. Atsiminti pristumti karoliuką ir išmegzti akį sekant schemą.
Po kurio laiko Irena apėjo ratu stebėdama mezgančius.
“Viskas gerai?”, – paklausė priėjusi prie manęs. Aš palinksėjau. “Gerai. Bet pirmą kartą negerai. Antrą kartą negerai. Trečią kartą gerai!”
Trečias kartas nemeluoja, sakome mes Lietuvoje. Darydami klaidas mes mokomės megzti.)
Kaip jau minėjo prisistatyme Donna knygoje rasite toli gražu ne tik riešinių,
bet ir pačių įvairiausių pirštinių bei kojinių modelių.
Visi jie – labai asmeniškai išgyventi, pajausti, perkurti. Knygoje rasite ne tik išsamias instrukcijas, bet ir jas lydinčias sukūrimo istorijas. Savo sultyse virdami mums dažnai pritrūksta perspektyvos, todėl taip įdomu pamatyti save iš šalies.
Knyga bus spausdinama Lietuvoje, išleista kietu viršeliu.
Projektas – pačios autorės iniciatyva ir visi norintys prisidėti prie šios gražios ir geros idėjos galite padaryti tą čia: https://pubslush.com/project/4723. Kiekvienas paramos punktas slepia įvairiausias padėkos dovanas, yra puiki galimybė pirmiems gauti Donos lietuviškų mezginių knygą ir susipažinti su ankstesnėmis, kurias labai labai rekomenduoju. Nuo įprastų kultūrinių studijų skiriasi kaip turistinis gidas nuo kelionių įspūdžių knygos. Tie patys faktai, bet juos kažkodėl skaityti yra daug įdomiau, nes pirmiausia yra žmonės, asmeniniai ryšiai ir patirtos istorijos, tas, kas iš tiesų ir sudaro mūsų gyvenimą. Ir tradicijas taip pat.
Knyga leidžiama anglų kalba, prieinama bus tikrai labai plačiam skaitytojų ratui. Mums ji atskleis, ko kartais nepastebime prieš savo nosį, o visam dideliam pasauliui pristatys mūsų šalį. Gal kas ją ir sužinos tik per mezgimą…
Visi knygoje pateikti projektai nufotografuoti Vilniuje, Donnai patikusiose ir artimose miesto vietose, jie savo raštais tarsi įsilieja į mums tokius pažįstamus vaizdus. Baigiu savo pačiu mylimiausiu – pirštinėmis su vyčiu.
{jcomments on}
