Archyvas 2011

Šitos pirštinės iš Lietuvos Nacionalinio muziejaus fondų. Mūsų lietuviškas paveldas. Kiek neįprastas plačiau žinomame kontekste, tiesa?

Gal dėl jų modernumo ir neįprasto bei nematyto rašto norėjosi jas permegzti šiuolaikiniais siūlais, o toks optinis raštas pats prašėsi pažaisti su spalvom.
Pirmam variantui paėmiau 2 skirtingus Noro Kureyon kamuoliukus. Patiko man, kad raštas tarpais ryškiai matomas, tarpais, kontrastui sumažėjus, tampa vos įžiūrimas. Pirštines sunkiai palaikytum viena pora, greičiau artimomis (o gal net ir nelabai) giminaitėmis. Ir jei originalas nelabai “liaudiškai” atrodo, tai šis variantas dar mažiau.

Siūlai: Noro Kureyon 259 ir 217

Kitas variantas – balta originalo spalva megzta rausvu Drops Lima siūlu, o raudonas ir mėlynas raštas – pereinamų spalvų Noro Kureyon. Pastarasis visuomet. net ir šviesiausiose vietose, yra tamsesnis už foną, todėl raštas visą laiką aiškiai matomas. Ar pastebit, kad kiek prisimerkus vis dėlto išryškėja dryžiai, kurie originale aiškiai matomi dėl skirtingų spalvų (raudona ir mėlyna). Čia pažaista tuo, kaip paimamas siūlas. Kas su tuo nesusidūręs, pabandysiu paaiškinti plačiau. Ir kiek įmanoma aiškiai :). Kai mezgam raštus skirtingų spalvų siūlais, tam, kad raštas būtų ryškus ir aiškus, nereikia kaitalioti siūlų pozicijos. T.y., vieną siūlą nuolat pakeliam iš apačios, kitą – iš viršaus. Tas siūlas, kuris pakeliamas iš apačios, naudojamas raštui, nes jis išlenda į priekį ir  yra daug ryškiau matomas nei tas, kuris keliams iš viršaus ir naudojamas fonui, nes lieka antrame plane. Šiose pirštinėse mezgant raudonas originalo juostas šviesus Limos siūlas būdavo keliamas iš apačios ir dominavo, mėlynose originalo juostose jis eidavo į antrą planą, buvo keliamas iš viršaus, užleisdamas vietą tamsesniam Kureyon.

 
Siūlai: Noro Kureyon 259 ir Drops Lima 3145

Trečiasis variantas naudoja 3 spalvas kaip originaliose pirštinėse, tik kitokiu santykiu. Muziejinėse pirštinėse fonas yra baltas, o raštas (ir raudonas, ir mėlynas) yra už foną tamsesnis. Tuo tarpu aš fonui ėmiau vidutinio tamsumo Noro Kureyon (nors spalvos keičiasi, jis visuomet tamsesnis už baltą ir šviesesnis už juodą), o raštą mezgiau tarpais šviesesniu (raudonos juostos), tarpais tamsesniu (mėlynos) už foną siūlu.

Siūlai: Noro Kureyon 254 ir Drops Lima 0100 ir 8903

Tikslesnį aprašymą ir schemą rasite čia. Pažiūrėkite į tai kūrybiškai, išbandykit savo versiją. Lauksiu nuotraukų!{jcomments on}

Labai nedaug modifikuota versija iš A. Praakli knygos “Eesti labakindad ilma laande laiali”. Megztos tradiciškai plonais virbalais, pavyko sumažinti tik 2 akim (64 vietoj 66), daugiau neleido raštas. Nuostabiausias dalykas man, kad ta balta vilna – lietuviška nuo pradžios (avys) iki galo (siūlai). Artėja Kaziukas, gal pavyks kokių panašių stebuklų sumedžioti :). Sėkmės!

{jcomments on}

Dar ne pavasaris. Tik nuojauta, laukimas…

Skara “Rose Ribbons Shawl“, siūlai: Merino Land 13


*

*

*
{jcomments on}

“Tai va, kas nutiko su tais NORO kamuoliukais, visai protą supainiojo :)… Grižusi iš krautuvėlės, puoliau megzti ir numezgiau būsimo megztuko rankovę. Kokie smagūs siūlai, vienas malonumas megzti! Pasimaiviau su ta rankove prie veidrodžio – kažkas nelimpa. Eidama gulti žinojau, kad ryte ją ardysiu. Kaip ir žadėjau, atsibudusi, bet dar neatsimerkusi pradėjau ardyti ir mintyse jau mezgiau kepurę ir šaliką. Pridėjau kitų namie buvusių, pagal spalvą puikiai tinkančių siūlų, ir pradėjau… Labai greitai ant galvos jau pūpsojo beretė, dar kelios valandos ir sėdėjau apsivyniojusi kaklą naujuoju šaliku. Pagalvojau, kas gi mezga žieminę kepurę su šaliku paskutinę žiemos dieną ir dar tokių rudeninių spalvų – lapai, šermukšnio uogos, gilės, kaštonai, burokėliai ir morkos…Taip norisi pavasario, tai teko pražydinti vilnones žibutes, ant tos žiemiškai rudeninės beretės.
Su geriausiais linkėjimais.
Virginija“

{jcomments on}
Virginijos Sankalienės megzta kepurė su šaliku, nuotrauka ir laiškas. Siūlai: Noro Kureyon 255 ir 124 pridėjus, ką Dievas davė kiekvienai mezgėjai 🙂