„Tai va, kas nutiko su tais NORO kamuoliukais, visai protą supainiojo :)… Grižusi iš krautuvėlės, puoliau megzti ir numezgiau būsimo megztuko rankovę. Kokie smagūs siūlai, vienas malonumas megzti! Pasimaiviau su ta rankove prie veidrodžio – kažkas nelimpa. Eidama gulti žinojau, kad ryte ją ardysiu. Kaip ir žadėjau, atsibudusi, bet dar neatsimerkusi pradėjau ardyti ir mintyse jau mezgiau kepurę ir šaliką. Pridėjau kitų namie buvusių, pagal spalvą puikiai tinkančių siūlų, ir pradėjau… Labai greitai ant galvos jau pūpsojo beretė, dar kelios valandos ir sėdėjau apsivyniojusi kaklą naujuoju šaliku. Pagalvojau, kas gi mezga žieminę kepurę su šaliku paskutinę žiemos dieną ir dar tokių rudeninių spalvų – lapai, šermukšnio uogos, gilės, kaštonai, burokėliai ir morkos…Taip norisi pavasario, tai teko pražydinti vilnones žibutes, ant tos žiemiškai rudeninės beretės.
Su geriausiais linkėjimais.
Virginija„
{jcomments on}
Virginijos Sankalienės megzta kepurė su šaliku, nuotrauka ir laiškas. Siūlai: Noro Kureyon 255 ir 124 pridėjus, ką Dievas davė kiekvienai mezgėjai 🙂