Kai ruošėmės kalėdiniams mainams, su Dalia apkalbinėjom įvairius modelius. Su skyle snapeliui ji nurašė dėl purvinimosi (ką apie tai išmano žmogus, turintis tik gaubtą košės puodui??), o kai kuriuos man labai patikusius modelius ji iškart išbraukė iš sąrašo kaip per paprastus ir čia tai jau tikrai buvo teisi. Nesvarbu, kad kai kas yra labai gražu, bet kalėdiniai mainai dažniausiai yra puiki proga pademonstruoti išmanumą ir meistrystę, kas ne visuomet suderinama su minimalizmo filosofija ;). Jei avilį ji dar užskaitė kaip prielaidą, tai golfukui arbatinukui praktiškai nepaliko jokių šansų. Kai aš liūdnai atsidusau, ji pažadėjo man tokį numegzti. Ir numezgė! Nors buvau tikra, kad tai buvo tokia momentinė pusiau juokais ištarta paguoda. Mano Kalėdos šiemet buvo arbatinės dvigubai ir dabar galiu gerdama dviejų rūšių arbatą vienu metu kartu su Mike Pūkuotuku traukti arbatinę murmelę: „Kas daug arbatos turi, žiema tam nebaisi, tra-lia-lia ir tra-lia-lia…”
Arbatinio gaubtas su šakelėmis megztas Vilmos Butkutės ir išsamiai aprašytas čia, o didysis arbatinukas apšildytas Dalios Liepuonienės. Gaubtas megztas iš Noro Kureyon 260, modelis – „teapot turtleneck„.