Jau matėte visas mūsų skaras, šiame įraše norėjau truputį grįžti atgal ir papasakoti savo mezgimo kelią. Su slapta viltimi, kad gal kas taip pat savo fotografavo ir norėtų pasidalinti. Be jokios abejonės, smagu gėrėtis baigtu daiktu, bet kas, pasakykite, nesmalsauja, kaip atrodo visas kelias?;)
Visos mes turėjome savų minčių ir idėjų, kai kas keitėsi ar buvo atrasta eigoje. Gražvydė, kaip jau minėjau, pritaikė kiekvienai vis kitokį raštą iš savo firminio nukeltų akių repertuaro, Joana kiekvienai parinko po eilėraštį į jos prisiminimų knygelę, Rūta mezgė skyles, ten, kur pro jas galima būtų prakišti skaros galą. Kai kas turėjo tikslą sunaudoti savo likučius, kai kas tų likučių gerokai užgyveno. Kai kas bandė verstis su trim kamuoliukais, bet gyvenimas (ir skirtingos skaros) padidino šį skaičių iki penkių. Kai kas prisiminė senus su tekstile susijusius bendruomeninius ritualus, kai kas – idėją galvojant apie žmogų atversti pirmą pasitaikiusį knygos puslapį ir rasti savą atsakymą ten. Būtų taip smagu sužinoti daugiau niuansų ir minčių, juk mezgant skaras septyniolikai žmonių tikrai aplankė visokiausi atradimai:).
Aš pati neturėjau jokių išankstinių idėjų ar nusistatymų. Parsinešdavau kiekvieną skarą namo, pasidėdavau prieš akis ir laukdavau, kol ji pati pareikš savo nuomonę;). Mielos pleputės ją tuoj pat išsakydavo ir net pasiūlydavo alternatyvų, kitos skaros laikėsi kaip partizanai, su jomis teko apsišarvuoti kantrybe, o kartais ir pamegzti atgal;). Skaros – kaip žmonės…
Pačioje pradžioje, kai megzti buvo tik vos kelios akys, mes visos labai spėriai judėjome į priekį (paskui, tiesa, irgi;)), tai vienu kartu gavau pamegzti dvi skaras – Kristinos ir Audronės. Kristinos gavau pažymėtą;).
Kristina man yra toks ryškus, geras ir šiltas žmogus, kad jos skarai nelipo joks kitas siūlas – tik ypatingasis Noro. Žinojau, kad ji mėgsta žalią ir violetinę spalvas, gavau iš jos žalią galiuką, tai pakombinavau iš pačių pirmųjų Noro Kureyon sock kamuoliukų žalią pradžią, kuri turėjo nueiti iki violeto ir dar toliau, nes viena, ką Kristina įprastai mėgsta, o kita, kad jai labai tinka ryškios spalvos, tai labai norėjosi man ryškaus intarpo. Bet tos pradžios eilės tokios trumpos, kad tik priėjusi rausvą juostelę turėjau sustoti, nes ir taip viršijau visas susitartas normas;). Nenorėjau megzti lygiu ripsu, norėjau tam ir šiaip nebanaliam siūlui suteikti papildomos formos, tai ripsą derinau su skylutėmis bei stulpeliu ir tikiuosi, kad man atleido tas, kas turėjo tą skarą išblokuoti ir suteikti jai prekinę išvaizdą (juk atleidai, Audrone?:)).
Audronės skarą mezgiau jau po Kristinos ir abu gabaliukai man pasirodė grynas dramatiškas naktinės jūros peizažas. Tai sustačiau už to ryškaus gilaus mėlio juostos kelias eiles švyturių (tos skylutės, jei pakelsite skarą prieš šviesą, turi ją praleisti;)). Spalvos nuo tamsios jūros ir naktinio dangaus pereina prie švintančios padangės ir žalių pievų – ateina nauja diena. Siūlai – aišku, tas pats Noro Kureyon Sock, Audronė, tikrai žinau, myli šį siūlą, o ir dviem draugėm man pasirodė privalomas nors toks bendrumas.
Rūtai tinka visos spalvos, bet iš pirmo žvilgsnio jos niekaip žalia nepavadinsi. Tai aš dėl tvarkos pabandžiau padėlioti visokius variantus, kol apsukusi ratą grįžau prie tos ryškios žalios, kuri pati pirmoji atėjo į galvą ir prilipo prie mezginio.
Ir priminė man anekdotišką situaciją, kai abi su Rūta vienu metu užsimanėme megztukų iš žalio Flower Bed. Aš sau tyliai svajojau, kol Rūta atėjo ir nusipirko tokį normalų kiekį, jei kartais idėjos sava vaga patekėtų, palikusi man kokį pusantro šimto gramų. Ateina po kiek laiko su nauju megztiniu ir klausia manęs, kaip mano einasi. Kaip einasi? Iš pusantro šimto gramų??? Juokėmės mes abi taip, kad iki šiol prisimenu.
Toms smagioms situacijoms atminti (jų ne viena buvo;)) pamezgiau Rūtai tokios pat žalios spalvos galiuką perliniu raštu, ne visai tokiu, kokiu ji mezgė savo megztinį, bet panašumo nepaneigsi;).
Irenos skaros pradžia man uždavė tikrą galvosūkį. Laimėjo idėja.
Kažkada išsišnekėjome su Irena apie savo kaimus ir paaiškėjo, kad jos seneliai gyveno visai netoli artimiausios gyvenvietės prie mano sodybos, taip arti, kad pravažiavus tą atkarpą 70 km/h greičiu jau nebeturi kur įsibėgėti. Gėda prisipažinti, kad aš, susikoncentravus į savo kelią, jos kaimo net nepastebėdavau, bet po pokalbio kitą kartą važiavau atidžiau ir dabar visuomet pakeliui į savo kaimą privažiavus Irenos, pagalvoju apie ją ir perduodu jos mamos gimtinei tylų linkėjimą. O dar važiuodama į kaimą ir atgal aš visuomet gėriuosi pakelės pievomis. Todėl Irenai numezgiau žydinčios pievos gabaliuką.
Jolanta man yra raudonos ir juodos spalvos.
Skaros pradžia kaip ir nesipjovė su mano pradine idėja, gal tik ta juoda kiek užtamsino bendrą paveikslą, bet kompensacijai raudonai pataškavau. Juokinga, bet tokį paprastą raštą numezgiau iš kokio trečio ar ketvirto karto – visi kiti bandyti niekaip netiko…;).
Kita Jolanta yra šviesi ir elegantiška, galvojant apie ją man iškart susidėliojo angliško interjero gabaliukas – gėlytės ir dryžuoti tapetai. Pasiieškojau to regiono kiauraraščio, derančio su dryžiukais ir švelniausios merino vilnos jautriai odai.
Gražvydės skaroje man du dalykai susimezgė. Ant palangės vis guli (truputį gėda, bet nelabai, nes jau sugalvojau, ką megsiu, tai ne taip ir svarbu, kada;)) jos atvežta man spalvų sruoga iš Gotlando salos, vietinių avių ir meistrų darbo. Stipriai mane sujaudino tos lauktuvės – žmogus turi krūvą artimųjų ir ribotą bagažą, o dar pagalvoja ir apie tave… Todėl Gražvydei išrinkau sruogelę Koigu merino (jų klasikinį KPPPM), kurią atvežiau iš Kiolno. Nepajėgiu visoms mezgimo draugėms atvežti lauktuvių dėl tų pačių apribojimų, tai nusprendžiau, kad nors tokiu b0du galiu iš dalies kompensuoti šią spragą. O spalvos ir raštas – iš Gražvydės puokštės, kurią ji prieš man mezgant buvo atsinešusi į MZ pakeliui į namus. Nusipirko ją sau, kad džiugintų. Tai su ta pačia intensija mezgiau savąjį skaros gabaliuką – kad džiugintų:).
Kuo toliau, tuo uždavinys darėsi sudėtingesnis – skaros augo, vis nauji gabaliukai lipdėsi ir taviškis turėjo kažkaip įsikomponuoti į bendrą paveikslą.
Gavusi Rimutės skarą, prisiminiau, kaip ji deklaravo savo meilę pilkai spalvai. Ir dar išvakarėse klubo susitikime ji kalbėjo apie vaikystės žaidimus. Kažkaip galvoje man tie du gabaliukai sulipo į bendrą dėlionę – šviesus asfalto pilkumas ir ant jo kreida papaišytos linijos. Klasėms? Skaroje „papaišiau” pilkame fone spalvotų zigzagų ir įterpiau ripso eilučių – mūsų vaikystės asfaltai nebuvo tokie jau ledo lygumo;).
Guntos skarą mezgiau tik grįžusi iš Rygos ir nors skaroje visai niekaip tai neatsispindi,
mačiau tas gėlytes pavasarinėje klomboje (buvau vasarą, bet kas trukdo „pamatyti” tą pačią vietą pavasarį?) Rygos centre prie kanalo ir Operos teatro. Ir nors mano mintys neįgavo jokio materialaus panašumo rašte, labai tikiuosi, kad jos kitokiu, netiesioginiu būdu, primins Guntai gimtinę.
Gitanos skarą tai, bijau, būsiu savo gabaliuku sugadinusi, bet nieko negalėjau padaryti. Sumaniau jau iš anksto labai gražiai, kad numegsiu Gitanai ryškiai geltoną juostą su daug didelių skylučių – visą tūkstantį saulių. Buvau tikra, kad jai patiks, ir kad prie skaros tiks, nes visi Gitanos spalvas žino ir mano saulėta juosta tikrai turėtų įsipaišyti.
O nusimezgė… miškas. Eilės eglučių, vis melsvėjančių perspektyvoje.
Palmyros skara buvo tokia vientisa ir kremiškai rausva,
kad šilkinių rožinių gėlyčių eilė man išdygo pati savaime:).
Artėdama prie pabaigos aš vis dažniau rinkausi ne margą, o vienspalvę juostą, kad bendram spalvų sukūryje atsirastų nedidelės pauzės, bet Aušros skarai man reikėjo ryškaus ir drąsaus derinio, be jokio cukraus – kaip pati Aušra.
Todėl jai teko ryškūs ir skambūs langeliai,
susišaukiantys ir forma, ir spalvomis su nukeltų akių Gražvydės megztų kvadratėlių juosta.
Joanai numezgiau jos dabartinį gyvenimą – taip, kaip jį įsivaizdavau:).
Kad ji sukdamasi tarp visų vaikų, darbų ir reikalų (visa tai atstovauja chaotiškasis Wunderklecks) atsiradusiuose plyšiuose pamatytų ne skyles, o kitą išmatavimą. Ar bent ryškiai žydrą dangų:).
Šita Jurgita, žinau, myli žalias spalvas ir tikrą vilną,
todėl jos skarai surinkau visus turimus žalius Šetlando vilnos atspalvius ir pamezgiau kiekvieno po ripsinę juostelę.
O kita Jurgita svajojo apie skarą… tokią, kokią matote nuotraukoje – saulėtas vakaras prie jūros.
Žinau, kad jos laukia žiemą labai intensyvus pagausėjusios šeimynos gyvenimas, tai išrinkau patį margiausią meriną (kitus pluoštus Jurgita myli iš tolo;)) ir pamezgiau jį Jurgitos mėgstamu raštu.
Iš tolo pažiūrėjus visos tos spalvos gan murziną paveiksliuką sudaro, bet iš arti matai, kad tas „purvelis” – pačių ryškiausių gabaliukų mozaika. Jei atslinktų nuovargis ar buities pilkuma, linkiu nepamesti iš akių tos pilkumos sudedamųjų – ryškių gyvenimo gražumo detalių. Ir dar labai tikiuosi, nenuskambės tai moralizuojančiai, toks mano mamiškas širdies šauksmas kitai mamai…
Dalios skara man pateko į rankas pačiam paskutiniam gabalėliui, per tą laiką skaros jau buvo taip išdidėjusios, kad su kiekvienu pasikeitimu mes vis mažinome mezgamų eilučių kiekį. Kai Daliai pasakiau, kad jos skarą tik užbaigsiu I-cord juostele, niekam kitam jau vietos neliko, ji giliai pasipiktino. „Tai nors Hundertwasseriu užbaik!”. Sutarta:
P.S. Spalvų nedraskiau, pradėjau nuo ten, kur prasidėjo kamuoliukas (Opal HW 2103) ir nė neįtariau, kad tiek dailininkas, tiek siūlų gamintojas Opal pasirūpins, jog Dalios skaroje atsirastų MZ spalvos;).{jcomments on}
Kas pratęsia pasakojimą?