Pati labai mėgdama likučius, šitą “bėdą” suprantu tik teoriškai. Iš pokalbių su mezgančiais žmonėmis suprantu, kad esu tokia mažuma, kad neilgai truks iki Raudonos knygos. Daugumai likučiai nuo praeito mezginio balastu nugula spintose ir smegenyse, kai ten vietos ir dėmesio jau reikalauja naujos idėjos naujų siūlų pavidalu. Likučių derinimas ir panaudojimas man kelia vien tik džiaugsmingą įkvėpimą, tuo tarpu jei didžioji dauguma tokio pakylėjimo nejunta, kūrybinės idėjos jiems ateina iš suprantamo noro naudingai ir praktiškai tuos likučius sudoroti.
Štai nusimezgė Rūta gražų skylėtą megztinį iš Hemp Tweed, siūlas naujas, ką ten tiksliai paskaičiuosi, kiek jo reikia. Liko du kamuoliukai, ką su jais daryti? Naują megztinį, aišku kaip dieną;)). Juolab kaip tik tą dieną Hemp Tweed lentynos pasipildė naujomis spalvomis…
Greitai sumestas planas, kaip prie pirmos spalvos priderinti dvi naujas, dar truputį ir to seno prisipirkti reikėjo, bet gi kilniam tikslui!
Tą pačią minutę Rūta sumetė ne tik raštą, bet ir sagas priderino.
Megztinis gimė akimirksniu, lakoniško dizaino, gražaus tekstūrinio rašto, spalvinius segmentus atskiriant dviem ripso eilutėm. Bandžiau Rūtai įpiršti ir skirtingus raštus, bet ji pasirinko tokį vientisą, santūrų variantą su priderinta ripso juostele ir viską vainikuojančiu I-cord’u.
Mezgant galvoje kirbėjo tokia negera mintis, kad tų siūlų vis tik bus per daug, vėl liks… Ir Rūta nusprendė, kad iš antros kartos likučių ji nebemegs trečio megztinio, o nusimegs tokią asimetrišką modernią skarą, tiksiančią prie abiejų rimtų drabužių.
Siūlai, deja, baigėsi kartu su megztiniu. O skaros idėja liko. Teko dar kartą papildyti atsargas, tik vos vos;). Rezultatas – du puikūs megztiniai ir skara prie jų. Ir jokių likučių!
Rūtos Juzėnienės megzti megztinis ir skara ir nuotraukos, pačios sukurti modeliai, siūlai – Rowan Hemp Tweed 131, 135, 142.{jcomments on}