Po virtualios pertraukėlės (realios nebuvo:)) tęsiu pasakojimą. Edita ištraukė Gitaną. Man baisiai smalsu buvo pamatyti rezultatus, nes dėl savo tarnybinės padėties kai kurias paslaptis žinojau. Ir sunkumus, ir dvejones, ir svarstymus. Edita tiek ilgai dūsavo virš tų mažų Rowan tvido kamuolėlių, dėliojo juos ir taip, ir anaip. Norėdama ją paguosti kurią dieną pasakiau, kad aš irgi dar net nepradėjau megzti. „Numegzti – tai juokas, pora vakarų ir baigta. Bet sugalvoti…”
Štai šiandien gražioji kepuraitė, ir sugalvota, ir numegzta, jau puošia Gitanos galvą.
Iš kelių svarstytinų variantų laimėjo kultūringasis.
Užtai su tokiu išdykėlišku veltu bumbuliuku viršugalvyje:).
O Gitana išsitraukė… Kai ji rinkosi tuos pačius mažiukus Rowan tweed kamuoliukus, buvau tikra, kad mane. Na tokios mano spalvos!
Kepurė, deja, skirta Agnei, tai aš pasinaudodama, kad jos nėra, nors tam vakarui papozavau:).
Agnės dovana jau padovanota, tai ratas užsidarė. Naują pradeda drąsiausi. Dangirutė.
Ji išsitraukė Gražvydę ir pagal tokį nediduką maišiuką galima spėti, kad ten gal ir ne kepurė… Jaučiuosi savo nerimtu požiūriu į mezgimą prisidėjusi prie to, kad Gražvydė tądien gavo kitą dovaną, o kepurę dar gaus po savaitės (taip kad padėkos žodžius už dvi dovanas galima adresuoti man;)). Mainų išvakarėse Dangirutė man parašė, jog numegzta kepurė vos užlenda ant jos galvos. Jos galva – 57 cm, o dovanos gavėjos – 54 cm. Tai ko čia jaudintis? Bet jaudinasi žmogus ir klausia manęs, ką manau, užlįs? Ką aš manau? Ryt pamatuosi ir pamatysi:). Dangirutė nelaukus rytojaus kepurę išardė:(. Aš tai būčiau palaukus ir vieną dovaną sutaupius, bet gi ne aš Gražvydę ištraukiau,
o Dangirutė. Ir padovanojo jai gražius ir kvapnius savo gamybos muilus. O paskui kepurę:).
Gražvydė išsitraukė kitą Dalią, kuri negalėjo dalyvauti, ir demonstruoja jai numegztą raštuotą beretę.
Kadangi Dalia išsitraukė Jurgitą, tai jai nesant Jurgita papozavo su Dalios kepure, pati gaus savo vėliau:).
Jurgita išsitraukė Rimą ir turiu prisipažinti, jog buvau ir šio gana skausmingo kepurės gimimo liudininkė.
Jurgita taip ilgai ir atidžiai rinko spalvas, kad nebūtų ir iššaukiančios, ir per ryškios, ir tiktų, ir patiktų, ir…ir…
Kad nustebino, tai tikrai:).
Gerai nustebino, nes su nauja kepure Rima atrodė lyg po gerų atostogų kokiam SPA kurorte.
O Rima ištraukė Rasą ir tada tik supratau, kodėl ji taip atidžiai apžiūrinėjo parduotuvėje kabančias Daivos megztas kepures, mat Rasa buvo parašiusi, kad jos jai tinka.
Gražioje auksinėje dėžutėje
slėpėsi daili ir elegantiška beretė.
Su ja Rasa ir tęsė mainų ratą. Ji ištraukė Jurgitą.
Iš visos Jurgitos anketos ji akcentavo sakinį, kad „kepurė gali būti nerimta”, tai ir pasirinko nerimtą.
Rimtai rinkosi siūlus, mat Jurgitą „kutina ir niežina” vien daugelio mano vilnonių megztinių vaizdas, tai jos linksma dryžuota ir bumbuluota kepuraitė iš minkščiausio merino.
Man labai patinka, kai žmogus džiaugiasi, labai gražiai atrodo ir sako, jog niekada pats nebūtų sugalvojęs tokios nusimegzti.
Juk čia ir yra visa mainų esmė – tą, ką sugalvoji, tą ir pats nusimezgi. O štai toks žaidimas tau padovanoja neįkainojamą dovaną – kitokį požiūrį.
Jurgita ištraukė mane ir juokdamasi iš mano plikos galvos pasakė, jog greičiausiai namo su nauja kepure neisiu. Mat ji dar truputį drėgna…:)
Tokia graži kepurė galėjo būti nors ir šlapia.
Pakeliavusi kartu su Jurgita ir prie jūros, ir į užsienius, ji man ne tik galvą šildys, bet ir savo klajonių įspūdžius šnibždės…
Aš išsitraukiau Dangirutę ir pradėjau kaip visos įtemptai galvoti. Man aktyviai talkino Dalia siųsdama įvairiausius modelius. Mat norėjosi man ir skrybėlaitės tipo prie paltuko, ir moteriškos, bet kartu nepretenzingos, ir taip toliau, ir taip toliau. Bet svarbiausias dalykas buvo rasti modelį, kuris tiktų kuodui.
Kadangi tylėjau kaip partizanas ir net iš dėkingumo už visokeriopą pagalbą neprasitariau Daliai, ką ištraukiau, ji už to kuodo bandė kabintis kaip kabliuko spėdama. Nežinau, ar atspėjo, bet modeliu jos pačiu pirmu atsiųstu pasinaudojau. Prieš tai perkračiau milijonus variantų, nuo šios iki šios. Pirmąją po ilgų svarstymų atmečiau kaip per trenktą, antrąją – kaip nesuderinamą su kuodu.
Bijojau, kad kepuraitė nebūtų per daug teatrališka, tai tą Art Deco stiliaus detalę nutariau megzti tik truputį kontrastingą, giminingų pagrindui spalvų. Man labai gražu:).
O štai ir mes visos kepurėtos (Virginija tuo metu jau klausosi „Trubadūro”). Šypsomės
ir demonstruojam kepures:).
Daugelis visą vakarą su naujom kepurėm ir nesiskyrėm. Džiaugėmės, aptarinėjom. Ne tik naujas, bet ir
visas kitas šventėje apsilankiusias. Dar vaišinomės ir plepėjom. Nemačiau, ar kas mezgė.
Linkiu visiems smagių šventinių vakarėlių, gražių dovanų ir šiltų kepurių. Tuoj visos bus iš arti:).{jcomments on}