Ar rašote laiškus Kalėdų seneliui? Juokiatės? Manot, kad tai dar mokyklos nepriaugusių vaikų užsiėmimas? Aš pati su tuo reikalu tikrai baigiau darželyje. Paskutiniame laiške Kalėdų seneliui, kurį prisimenu, prašiau jo 12 spalvotų flomasterių. Gavau rašalinį parkerį. Spalvoti flomasteriai mano laikais buvo kosmosas, neprieinamas net ir tokiam stebukladariui kaip Kalėdų senelis… Gimus Jurgiui, šią tradiciją atnaujinom ir visi rašydavom laišką su pasižadėjimais ir norais. Jurgis iškilmingai sudegindavo jį krosnyje, kad pro kaminą išlėkę dūmai neštų žinią į tolimą šiaurę. Kartą prieš pat šventes kažką prisidirbęs jis tyliai kuždėjo atsiprašymo žodžius pasilenkęs prie degančios ugnies. Vaikams augant ir socializuojantis neišvengiamai iškilo klausimas, kas deda dovanas po eglute – tėvai ar Kalėdų senelis? (Garsiai ištartas paprastai tas klausimas jau būdavo retorinis…). Šią dilemą išsprendžiau labai paprastai, paaiškinusi vaikams, kad Kalėdų senelis atneša dovanas tiems, kas juo tiki. Kas netiki, gauna dovanas iš tėvų. Dabar jau, bijau, niekas mūsų šeimoje Kalėdų seneliu netiki (gal aš vienintelė, vaikėju…), tačiau kasmetinė laiško Kalėdų seneliui tradicija išliko pas mus iki šiol. Rašome visi savo pasižadėjimus (pačiam sau) ir norus (Kalėdų seneliui artimojo asmenyje). Su draugėm pakalbam apie tuos prašymus, kurie kartais gresia pavirsti pretenzingu pirkinių sąrašu. Kad taip neatsitiktų rašant laišką skatinu vaikus savęs neriboti ir išsakyti visokias, net pačias ekstravagantiškiausias svajones. Tuomet ir pats supranti, kad joks Kalėdų senelis nenuskraidins tavęs į mėnulį ar nepastatys tavo kieme Legolendo (kaip ir greičiausiai nenupirks namo ar naujos mašinos;)), bet artimieji turės progą sužinoti, kuo gyveni, apie ką svajoji ir ko trokšti. O gal išgirs ir kieno nors paslaptinga ausis virš kamino?…:)
Praeitais metais prieš pat Kalėdas tokį patį klausimą išgirdo Joana iš savo kirpėjos: „Ar jau parašėte laišką Kalėdų seneliui?”. Abi mandagiai pakikeno, pasišypsojo ir toliau tęsė neįpareigojantį small talk. Išėjusi Joana susimąstė, kad tikrai turi vieną didelį norą ir vis laukia, kada jis išsipildys. Kodėl gi neparašius jo tam pačiam Kalėdų seneliui? Taip begalvodama sutiko vieną būsimą mamytę ir nusprendė, kad brūkštels laiškelį virbalais ir siūlais – numegs jos būsimam mažyliui pirmas kojinytes. Nebūtinai gi reikia tą daryti rašikliu ant popieriaus ir siųsti dūmais.
Po Kalėdų praėjus keliems mėnesiams Joana jau dairėsi vaikiškų modelių
ir visą vasarą mezgė štai tokį įspūdingą pirmąjį mažosios panelytės garderobą.
Mezgė skarą, kuri jaunai mamytei būtų skara, o mažajai dukrytei – anklodytė.
Siuvo skiautinį iš artimųjų drabužių gabalėlių.
O rudenį jau galėjo savo akimis įsitikinti, kad jos numegzta kepurytė idealiai tiko ant mažos pirmosios anūkės galvytės.
Iš kito Lietuvos galo, kur gyvena Joanos sūnus su šeima,
atskriejo štai tokios iškalbingos nuotraukos:).
Joana mezga vyrišką kombinezoną ir prieš pat šias Kalėdas visa šeima ruošiasi pasitikti mažosios Unės pusbrolį.
Vąšeliu nerta antklodytė ir batukai pajūryje nerti ir fotografuoti Romos Bartkevičės. Siūlai – Drops Baby Merino 03, 23, 28. Visi kiti mezginiai – Joanos Bartkevičienės, nuotraukos – Ingos Bartkevičiūtės. Elfų kepurytės modelis yra čia, baktuso pristatinėti turbūt niekam nebereikia, megztukai megzti pagal šį modelį. Skara megzta iš Baby Merino 03, 04, 16, 33, modelis – „Quill” , gėlytėm pagražinti vidurine dalimi. Žieminis kombinezonas megztas iš Karisma 54, 56.{jcomments on}