Megztiniais aš pati labai pasigirti negaliu. Smulkių daiktų pilnos mano spintos, nes jie nusimezga greitai, patogūs nešiotis su savimi ir, ką čia slėpti, greičiau pabaigęs vis gali pradėti. Ką nors nauja. Bet rengtis reikia visiems, o be megztinio sunkiai įsivaizduoju savo garderobą.
Apie tokį susegamą kiauraraštinį megztuką svajojau seniai. Tokį, kokį galėjo nešioti mano močiutė. Ir spalvą išsirinkau tokią – nesubtilią, ryškiai melsvą. Pati gėlėtų suknelių nenešioju, bet įsivaizduoju tokį žydrą kiaurą ant spalvotos suknutės – vaizdas iš laikų gerokai prieš man gimstant…
Mano tikra močiutė mirė tik man gimus, jos nepažinojau, bet lankydavome su mama jos seserį, mamos tetą, kuri ir dailiai siuvinėjo, ir mezgė, tik mažai aš tuo metu tuo domėjausi. Prisimenu tik pokalbį, kai mes einam trise ir ji rodo mamai (ir man, tik aš tuo laiku buvau kiauras kibiras vandeniui semti;)) savo naują megztuką – kaip ji sutvirtino sagučių eilę prisiuvus juostelę, kokia apykaklaitė, raštas, kišenėlės… Nepamenu vaizdo, kažką pro miglą, tik žodžius. Manasis megztinis – be kišenių ir kalnieriuko – tos nuotaikos vaisius.
Nesukūriau jo iš galvos, išeities taškas – jau gatavas modelis, padauginau jo kiauraraščių juostų eilių skaičių ir mezgiau pagal savo figūrą. Didžiausias iššūkis – kas galėjo pagalvoti! – buvo megzti iš apačios.
Megztukas megztas iš estiškos Aade Long 8/3 vilnos, sagos – Union Knopf, modelis įkvėpėjas – „Lady Marple”.{jcomments on}