Naujas Aušros megztinis taip energingai veržėsi į šį pasaulį, jog ir pristatymo negalima atidėti nei minutei. Man net atrodo, kad medžių žiedai – tik pretekstas, oras iš tikrųjų atšalo tam, kad Aušra galėtų su juo dar pavaikščioti.
Viskas prasidėjo visai nekaltai. Apžiūrinėjo Aušra paskutinę likusią Noro Kureyon spalvą ir pasiėmė vieną kamuoliuką. Nu, išpardavimas, labai tinka prie veido, ką nors sugalvosiu…
Bevaikščiodama su tuo raudonu kamuoliuku tarp lentynų ir apžiūrinėdama derinius to paties storio, Aušra atrado idealiai pritinkantį Kabuto fine. Ir nebus daiktas ištisai juostuotai margintas, ir Kabuto spalva lyg pratęsia vieną iš Kureyon atkarpų. Sugalvojo liemenę, paskaičiavo, kiek reikėtų. „Nusipirksiu kada vėliau, neskubu man, čia tik rudenį megsiu…”
Pasirodė, kad neskubu tik „man”, o tam daiktui buvo dar ir kaip skubu! Kuo įžūliausiai įsisuko jis į visus Aušros planus, atsisėdo ant sosto ir pasakė: „Dabar AŠ! Man nerūpi metų laikai, tavo lininiai mezginiai ir net tavo miegas. Atsigulus gali galvoti, kaip gražiau ir geriau mano visus atspalvius suderinti ir koks siluetas tam labiausiai tinka!”
Taip liemenė virto megztiniu, su raudona, taip tinkančia prie veido kokete, balionėlio formos pagrindu ir nepaprastai smagiom įleistinėm kišenėm.
O kad niekam nekiltų abejonių dėl atsiradimo, prie kišenės nutūpė priderintas „HAND MADE” ženkliukas.
Šiltas, jaukus, ryškus, gražus ir labai valdingas megztukas. Jis jau užsisakė priderintas pirštines. Eilėje – raudona skara?;)
Aušros Grigelionienės megztas megztukas iš Noro Kureyon 124 ir Kabuto fine.{jcomments on}