Vasario mėnesio pabaigoje rodyti savo kalėdines dovanas gal kam pasirodys kiek vėloka, bet šitos riešinė šildo mane ir džiugina lygiai taip pat, kaip tą patį pirmą Kalėdų rytą, kai atsidariau Rasos nagutį ir ilgai sėdėjau be žado. Tokios gražios, tokios prasmingos ir tokios… mano.
Užsimoviau jas pačią pirmą darbo dieną ir sėdėjau vis pati pasigrožėdama, kai į parduotuvę užsuko garsi riešinių mezgėja. Mano riešai, aišku, neliko jos nepastebėti ir nepagirti. „Gavau dovanų”,- pasidžiaugiau. „Na, aš tai pati nusimegzti galiu. O tu, kad nemoki, tai turi dovanų gauti”,- pasišaipė ir išeidama dar mirktelėjo man: „Linkiu pačiai išmokti”. Bet žinot, nei viena mano numegzta riešinių pora nesuteikė man tiek džiaugsmo, kiek gautos dovanų. Tai gal ir nesimokysiu…;)
Rasos Juškienės megztos riešinės, siūlai – latviška Ogrės vilna.{jcomments on}