Riešines mano teta pradėjo megzti, kad nesumeluočiau, prieš gerus metus. Pirmoji ir turėjusi būti vienintelė pora buvo skirta draugei, kuriai labai šąla rankos, Danutė jai paskolino savąsias riešines (tos dar mano megztos) ir nusprendė, kad pati įtaisys draugei porą, tuomet atsiims savo. Aš taip apsidžiaugiau (visada malonu, kai bendraminčių būrys didėja ;)), bet kai pasiūliau, nebepamenu jau ką – raštą, virbalus, klijus ar siūlus – teta mano kaip kirviu nukirto: „Nieko man nereikia, aš nesiruošiu jų megzti, viena pora Violetai – ir viskas!”
Na, tą viską, tiksliau, mažą jo dalį, matote…:) Rankos – ne Violetos, mano… Pusseserės juokėsi, kad jos dar ne tik kad negavo riešinių, net į eilę neįrašytos. Aš pati į tą eilę brukte įsibrukau, alkūnėmis, jei visai atvirai, tai užlindau be eilės. Įžūlumo man tik norams užteko, per mamą žinią perdaviau ir gavau porą gimtadieniui.Tetos rankdarbiai lydėjo mane nuo vaikystės ir labai man svarbūs, taipi jau jos riešinių norėjau.
Gavo porą ir mano mama gimtadieniui. Gal prieis ir mano vargšių pusseserių eilė;)?
Danutės Mikšienės megztos riešinės, siūlai – Fine wool 2071 ir tamsiai mėlyna Ogrės vilna.{jcomments on}