Atėjus paskutinei legendinės latviškos vilnos siuntai, labai tiktų ir mezginių iš jos tęsinys.
Kornelija nusimezgė sau naujas pirštines. Su žiedu(nerta gėle), kuris gali būti ant pirštinės, gali būti pats sau vienas.
Kornelijos Janavičiūtės megztos pirštinės su nertu žiedu. Siūlai – latviška Ogres vilna. Martyno Bacvinkos nuotraukos.
Išvertus pirštinę sutvarkyti galus, paaiškėjo, kad išvirkščioji pusė gražiau atrodo ir ji tapo gerąja. Na, kartais taip nutinka…:) Atkreipkit dėmesį į stebuklingą pirštinių spalvą!
Teta Kristina, nepaisydama savo pasižadėjimų komentaruose, naujų pirštinių Miglei nenumezgė, pareiškusi, kad įsibraškins vaikas ir į tokias. Užtai numezgė baktusą. Švelnų, minkštutį, pats tas ant mažo kakliuko, ir tokį gražų, jog mama taip pat mielai pasiskolintų jį iš dukros „išėjimui“.
Kristinos Pečiulienės megztas baktusas dukterėčiai Miglei. Siūlai – latviška Ogres vilna.
Miglė jį gali nešioti ant kakliuko, o gali ir ant galvos, kai dar rimti šalčiai nespaudžia. Kai paspaus, gal teta numegs naują kepurę ;))), o naujas pirštinytes tai tikrai, gal jau ir rimtesnes, iš storesnių siūlų…
Labai norėčiau prie šių gražių mezginių pridėti ir savo baktusą, bet… per toli į lankas nuklydau. Tiksliau į skaras. Viena jų net iš tų pačių latviškų siūlų… O mano pradėtas baktusas iš vos matomo trikampio tansformavosi į visai nieko vėliavėlę, kuri stovi man ant stalo ir bado akis kaip koks piktas pinigas. Kažkieno užklausta, kas ta vėliavėlė, paaiškinau, kad čia aš baktusą pribaiginėju. „Ir tai vadinasi pabaiga?…“,- sulaukiau pakeltų antakių. Na, dar ne galas, bet pabaiga tikrai bus. Neužilgo.{jcomments on}