Vėlinėms artėjant dauguma mūsų keliauja lankyti mirusiųjų kapų ir šalia gyvenančių artimųjų, vieniems – žvakės, maldos ir gėlės, kitiems – pyragai, knyga, o gal ir nauji virbalai ar spalvotas siūlų kamuoliukas;).
Lauktuvės – jautri tema, kaskart iškylanti keliaujant ir galvojant apie sutinkamus ar pasiliekančius žmones. Vieniems vežame savo namų ar savo šalies dalelę, artimuosius norime pradžiuginti aplankytų šalių egzotika. Ir tegu ne patys daiktai svarbu, o dėmesys ir meilė, rasti daiktus, tą šilumą atspindinčius, dažnai yra aukšto pilotažo reikalaujanti misija. Bepiga buvo senais laikais, kai pinigų buvo nedaug, o daiktų dar mažiau, tai džiugino viskas. Dabar gyvenam rimtame pertekliuje ir vis sunkiau rasti, kas priverstų širdį dainuoti, o atvežtą lauktuvę ilgai prisiminti ir branginti.
Visi turbūt yra girdėję juokus apie japonų turistus, kurie ima žiūrėti į lankytinus objektus tik apsirūpinę lauktuvėmis. Aš jaučiuosi tarp juokaujančių ir juoko objekto kaip asilas tarp dviejų šieno kupetų. Taip norisi pritarti racionaliam proto balsui, kad nereikia pirkti daiktų dėl pirkimo, bet giliai širdyje esu tarp tų lauktuvių ieškančių ir man tikrai daug smagiau yra vaikštinėti po svečias šalis su pilnu krepšiu (tegu ir nedideliu;)). Kartą, kai vaikai buvo maži, buvau su draugėmis kelioms dienoms išvykusi, pirmą kartą taip toli ir taip ilgai ne namie, ir nieko neturėjau jiems lauktuvių, kol grįžtant oro uoste neužtikau stebuklingos parduotuvės, pakėlusios mano ūpą į dangiškas aukštybes. Aš net nesusijaudinau, kai paaiškėjo, kad atsipalaidavusios mes vos nepražiopsojom savo skrydžio, daug svarbiau man buvo tos mielos smulkmenėlės rankinėje.
Vaikai suaugo ir nebelaukia jau lauktuvių kaip dovanų Kalėdų rytą (įsivaizduojate, kaip jaustumėtės nieko neradę po egle!!!), draugai ir šeima važinėja plačiau ir dažniau, tad nustebinti kuo nors vis sunkiau bepasiseka, bet aš kiekvieną kartą kelionėse beviltiškai ginčijuosi su sveiku protu.
Tokiame pertekliaus kontekste (gal ir metai daro savo, kad daiktų vis mažiau ir mažiau bereikia) sugalvojau savo draugei neįprastą lauktuvę – kelioninį mezginį. Taip, šitą skarelę nuotraukoje. Pasirinkau paprastą modelį ir jos spalvas, kurių pavadinimas tiko mano sumanymui lyg tamtyč sugalvotas. Kas yra mūsų įspūdžiai, jei ne besisklaidantys dūmų pėdsakai?
Jau ne kartą apie tai esu rašius – turbūt visi mes prisimename aplinkybes, kuriomis gimė tas ar kitas mezginys, visus tuos jausmus ir įspūdžius mes akis po akies ir sukrauname į savo gaminamus daiktus. Pakeli kokį megztuką, ir staiga atsiduri su mezginiu lovoje šaltą žiemos vakarą ar kaime palėpėje… Su savo drauge mes susikalbame ir nesikalbėdamos, ir net nesimatydamos, todėl buvau tikra, kad visi mano įspūdžiai, sumegzti kelionėje į šią nedidukę skarelę tikrai ją pasieks.
Ir mano džiaugsmas klausant įdomių paskaitų ir bendraujant su kūrybiškais ir įkvepiančiais žmonėmis,
ir neįprastai vasariška šio rudens šiluma per pertraukėlę prisėdus prie seno bažnyčios šulinio Wallhausene,
ir šiltas sekmadienio rytas Crailsheimo miesto parke tarp visai nebaukščių ančių, kai neskubėdama keliavau į traukinių stotį.
Tikiu, kad perduosiu ir tą smagią kelionę traukiniu (labai myliu keliones traukiniu:))
su mezginiu rankose besižvalgant pro langą.
Atvežiau namo skarelę, kurios kelias eiles pamezgė Ariadnė Štutgarto miesto galerijos kieme, kol aš mėgavausi Kirchnerio retrospektyva (kad ji siūlus visur su savimi nešiojosi, kiekvienas vaikas tą jau mokyklos suole išmoksta;)).
Jos paskutinėse eilutėse tikrai liko visi mano dviprasmiški oro uosto įspūdžiai, nes skristi aš mėgstu daug mažiau nei keliauti traukiniais, bet mezgimas padovanojo man linksmų akimirkų ir šioje transporto priemonėje dviejų ponų, stovėjusių prieš mane ir už eilėje registruotis į lėktuvą, asmenyse. Už manęs stovintis garbaus jau amžiaus vyriškis paslaugiai stūmė mano lagaminą eilei judant, kad nesitrukdyčiau megzdama ir kalbino užiminėdamas. Truputį sutriko tik išgirdęs, kad nesu turistė ir nelankau giminių, mano “business trip” su virbalais rankose nelabai jam suderėjo. Užtai kitas vyriškis, stovėjęs prieš mane, atsisuko ir nušvito plačiausia (nuo ausies iki ausies tikra ta žodžio prasme) šypsena. Taip ir stovėjo kurį laiką išsišiepęs, o kai atgavo kalbos dovaną, ėmė pasakoti, kaip jis mezgė jaunystėje (nelabai seniai tai buvo, spredžiant iš jo išvaizdos;)). Tas linksmasis mezgėjas patenkintas užfiksavo mane įlipęs į lėktuvą ir stiuardo šypsenos nulydėtas patikino, kad suseks progresą nusileidus. Galvoti, kaip ir ko aš bijau, laiko neliko, reikėjo gi tuo progresu pasirūpinti!
Prieš supakuojant skarelė “pasimatavo” ant mano kaklo
ir pasisupo rudeniniame miške.
O supakuota ji galėjo būti tik į firminį Schoppel-wolle krepšelį – juk lauktuvė iš ten:).
Skarelė megzta iš Zauberball 100 2169 (Dūmų pėdsakai), modelis – “Easy“.
