Sunku, kai eini į parduotuvę žinodamas, ko nori, nes parduotuvė to iš anksto tai nežino ir nespėja pasiruošti, o kartais ir gamintojų perspėti, kad reikalinga nauja spalva ar didesnis esamos kiekis. Čia ne tik apie siūlų parduotuves kalbu, kitose dar sunkiau, nes ten jau gatavą produktą turi imti, nieko pats nepakeisi, o jei jis neatitinka vizijos??? Todėl viziją turėti ir gerai, ir sunku. Gerai, nes svajonės linkusios materializuotis ir, žiūrėk, susapnavai kokį keistą daiktą, o jis realiame gyvenime tavo kelyje ima ir atsiduria. Sunkiau, kai tos svajonės materializuotis neskuba, tuomet tenka arba laukti, arba naują viziją iš jau esamų medžiagų burti.
Ponia Alina atėjo su sūnumi į parduotuvę tikrai ne islandiškos vilnos, ir šviesiai pilka spalva tikrai nebuvo pirmas punktas svajonių sąraše. Bet peržiūrėjom visokiausius variantus, ir siūlus, ir žurnalus pakylojom ir vizija pakeitė tiek kilmės šalį, tiek spalvą.
Rezultatas – toks fantastinis, kad Olandijoje naują megztuką nešiojantis sūnus ir pats džiaugiasi, ir netiesiogiai renka mamai glėbius komplimentų.
Tą pačią vilną savo vaikui išsirinko kita mezgėja, Vilniuje tik besisvečiuojanti. Dėl siūlų ir spalvos ji neabejojo, abejojo tik dėl kiekio.
Pradinio kiekio užteko stilingam megztiniui anglišku stulpeliu, nuleistais pečiais, pailgintom rankovėm ir dailiais skeltukais. O abejonės materializavosi kepure į komplektą. Neabejoju, ir šis vaikas neš mamai namo aplinkinių pagyras ir komplimentus. Todėl tegyvuoja abejonės ir lankstumas, nes į vieną tašką žiūrėdamas gali daug geresnių dalykų šalikelėse pražiosopti. Juk geresnių dalykų už islandišką vilną sunku rasti, tiesa? Nebent jos didesnį kiekį…;)
Vyriškas megztinis megztas Alinos Lietunovos, moteriškas megztukas ir kepurė – Marinos Savatejevos. Siūlai – Lett Lopi 0054. Nuotraukos autorių.{jcomments on}