Šiųmetis Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejus taip įsisiūbavo, kad vos baigus jį švęsti priartėjo kita svabi Lietuvai data – kovo 11. Su tais pačiais jausmais ir ta pačia atributika. Ir Joanos projektas lyg pratęsia mūsų tautinį konkursą tampria gija sujungdamas į vieną abi šventes.
Šis Joanos megztinis yra savotiškas tiltas jungiantis labai daug krantų – mūsų nepriklausomybės paskelbimus (atsiprašinėjau Joanos, kad perkėliau jos mezginį į kovą, ši tik šypsojosi, prisiminusi, kaip džiaugėsi atgauta nepriklausomybe jos mamytė, kuriai šis megztinis skirtas), vaikystės prisiminimus su šiandienine patirtimi. Šiame tulpių lauke netikėtai atsirado ir estiškas tiltukas – megztinis iš estiškos vilnos baigtas Estijos Nepriklausomybės dieną! Mus, mezgėjus, labiausiai turbūt šildo tas per amatą besidriekiantis ryšys su savo tėvais, savo praeitimi, savo istorija…
“Nuostabus žalias megztinis su trispalvėmis tulpėmis ir labai graži ilgakasė mergina, juo aprengta. Jauna moteris Aleksandra šypsosi – pasisekė mezginys, mergina džiaugiasi.
Aleksandra – mano mama, o aš – penkerių metų mergaitė. Toks mano atsiminimų paveikslas, gyvas ir šiandien. Tiesa, mezgimo proceso šiuose prisiminimuose nėra. Juk mažos mergaitės naktimis turi miegoti, o Mamytė tuo metu mezga, kad galą su galu sudurtų …
O dirbo labai daug, nes iš Sibiro platumų grįžo su šeima – vyru ir dviem dukromis, paskui Lietuvoje gimė sūnus ir dar viena dukra. Grįžo, kad pradėtų gyvenimą iš naujo, nes buvo viską nubraukusi… Nubraukusi ilgus metus už Šiaurės poliarinio rato, kur atsidūrė dvidešimt ketverių, vienui viena, tik su krikštamotės įduotu duonos kepalu, kur laukė daug išbandymų, septyneri metai kalėjimo …. Bet ir ten buvo šviesių akimirkų. Ši penkerių metų mergaitė, didelėmis akimis žiūrinti į spalvingas tulpes atgimusias mezginio raštuose, atėjo pirmoji ir atnešė viltį, kad gal ne viskas prarasta … Taip ir jaučiau visąlaik, kad buvau viltis Mamytei, neišmylėta meilė papunėliui (seneliui), jauno dėdės lepūnėlė ir rimtai vertinama pašnekovė – pradžioj prie Baikalo, vėliau jau Lietuvoje.
Šiandienis megztinis ir jo tulpės – tai ne ano, tokio gyvo prisiminimo tikslus atkartojimas. Jis – vaikystės aidas. Tai – mano atmintis ir mano meilė Mamytei, kurios išmintingumas, santūrumas, darbštumas ir pasitikėjimas užaugino mus visus. Tulpės iš vaikystės – lyg ir maža padėka, daugelio metų planas, prisilietimas prie to, kas labai brangu… Mamytei būtų devyniasdešimt ketvirtieji, Tėvynei – šimtmetis…argi čia daug?”
Senosiose nuotraukose esu aš vyresnioji ir sesė jaunesnė, mes su tėvais, tik nežinau, kur ta nuotrauka daryta, sakyčiau, kad prieš pat išvažiuojant į Lietuvą (pagal sesės amžių).
Antrojoje – mūsų mamytės tėvai ir brolis su manimi – tai tikrai prie Baikalo. Esu gimusi Vorkutoje, o po Stalino mirties tėvai nuvažiavo pas mamytės tėvus prie Baikalo.
Kaip ir nebesinori buitinių detalių prie tokio jautraus pasakojimo, bet gi mezgantys žmonės tai ne tik istorijas skaito – jie visas spalvas pamato, derinius įvertina, raštus pastebi ir galų gale toks gražus megztinis tikrai vertas akylesnio žvilgsnio!
Ilgai nešiota idėja, ne tiek laiko megzta, kiek galvota, planuota, bandyta. Senajame megztinyje tulpių juosta ėjo vertikaliai priekyje, Joana ilgai savo versiją kūrusi išdėliojo gėles iš juostų raštų horizontaliai.
Derino tiek fono, tiek tulpių spalvas, kol viskas sugulė į šiltą, vaikyste kvepiančią pavasarišką pievą…
Joanos Bartkevičienės megztas megztinis ir tekstas bei nuotraukos. Siūlai – Aade Long 8/2 artistic (Green ir Fall).{jcomments on}
