Archyvas 2016

Megztas sijonas – retokas paukštis mezgėjų padangėje, o gaila! Šiltas, patogus ir labai moteriškas būdas jaukiai peržiemoti (čia aš apie šiltus sijonus:)).

Šis tankiai sumegztas iš puikaus pluošto, reikiamo storio, tinkamo silueto su santūria ir dailia apačia, neleidžiančia kraštui riestis.

Įtariu, retokai pasirodantis megztas sijonas, koks gražus jis bebūtų, ne vienai kelia derinimo sunkumų, dauguma ne vakar mokyklą baigusių prisimena ponios vedėjos ar kadrų skyriaus viršininkės kostiumėlius. Jie, tiesa, dabar jau kitoje, daug patrauklesnėje šviesoje, rodosi, bet vis tas senų dienų šleifas… Atsakymas į visas abejones iš tiesų labai paprastas – reikia tik skonio ir stiliaus pajautimo. Grožėkitės!

Jolantos Žilinskienės megztas sijonas (megztukas taip pat;)) iš Alb Lino 4485.{jcomments on}

Tvidą paprastai daugelis myli už tuos gražius spalvinius intarpėlius, kurių ši balta spalva neturi. Kaip ir nedaug turi panašumo su paprastu lygiu baltu siūlu, atradau jau tą fenomeną su pilkais tvido kamuoliukais, kurie, taip pat neturintys nei kruopelės jokios kitos spalvos, mezginyje atsiskleidžia tokiu grožiu ir turtingumu, kad net žadą užkanda. Visi esam sutikę tokių žmonių – iš pirmo žvilgsnio pilkas, baltas, juodas, o pro bespalvę gamą veržiasi tokia spalvinga, stipri ir ryški asmenybė.

Idealus siūlas tokiam vintažinio šarmo kupinam megztukui savo nelygumais ir turtinga faktūra. Kaip ir dabartiniam metų laikui, monochromiškam iš pirmo žvilgnsnio, bet tokiam santūriai, neįkyriai turtingam.

‘

Raštas iš seno Rebeccos žurnalo, toks pat sėkmingai galėjo puošti močiutės megztinį. Renata nesusilaikė nepašmaikštavus – užsegimą pabrėžia ryškiai rožinė juostelė. Ir nevienodos sagutės, atsitiktinė mozaika, suprask ;).

Renatos Blackutės megztas megztukas iš Rowan fine tweed 376, juostelė – Aade Long 8/1 (bright pink).{jcomments on}

Žavi mane, kai mezginys atliktas taip virtuoziškai, kad viduramžiais be menkiausios abejonės tas žmogus nešiotų garbingą mezgėjų gildijos meistro vardą. Neprisikabintum nei prie vienos akytės, joks raštas jam nebūtų per sunkus ar neaiškus. Kitoje šio reikalo svarstyklių pusėje kraunam ne menkiau sunkius polėkio, fantazijos, skonio ir drąsos svarelius. Šiandienos mezginių autorė vienareikšmiškai motų mechaninei tvarkai ir taisyklėms iš kitos barikadų pusės, o gal net valiūkiškai parodytų nosį. Nesakau, kad šie du poliai yra nesuderinami ir priešiški – jokiu būdu! -, bet kas groja pirmu smuiku, abejonių nekyla.

Istorija (man žinoma) prasidėjo nuo šio žalio megztuko, pastarajame žodžių derinyje vienareikšmiškai svarbesnis yra būdvardis. Ieva susirinko visus žalius Schoppel-wolle kamuoliukus, nes tiesiog žūtbūtinai siela prašė šios spalvos. Tvarkingas amatininkas mano asmenyje bandė kažką murmėti apie nevienodus siūlų storius, bet meninė idėja visiškai paignoravo tas nereikšmingas smulkmenas.

Meluoju, atvirkščiai, paignoravo parduotuvėje, bet mezginyje apžaidė tuos menkus netolygumus, pasirinkdama plonesnį siūlą rankovėms ir apatinei megztuko daliai, kuri vien tik storumo pasikeitimu gražiai išmodeliavo siluetą, susiaurėdama ties liemeniu, o klubams Ieva pridėjo netolygų lyg iš mezginio išaugusį išvirkščių akių takelį.

Apačiai panaudotas vėl storėlesnis siūlas užbaigia modeliavimą dailiai praplatėdamas. Vos pailginta nugara – mažytė, bet labai stilinga detalė.

O kad žalia spalva neprapultų po išoriniais drabužiais, švarkelis papuoštas storos Sirri vilnos kišenėmis ir rankovių lopais. Patogu ir stilinga. Ir žalia!

Žalios spalvos kraštelis neatpažįstamai pakeitė ir jau anksčiau nešiotą kepuraitę.

Nežinau, gal ir į ją būčiau taip pat atkreipus gatvėje dėmesį, bet į tokį kosminį žydintį derinį tai tikrai būčiau net apsisukus, jei nebūčiau turėjus progos nesislėpdama grožėtis per fotoaparato objektyvą.

Kraštelis gali skrybėliškai nukristi,  gali – koketiškai atsilenkti. Abu variantai – vienodai įspūdingi.

Visas šis sužaliavęs Ievos garderobas – akims ganyti, įkvėpimui gaudyti ir stiliumi džiaugtis, bet man, melanžų mylėtajai, šis krepšelis –  

pati saldžiausia vyšnaitė ant pyragėlio.

Liūdina pilka gamta? Laikas žaliuoti patiems:)!

Ievos Abraitytės mezginiai, visi pačios sukurti.  Megztukas megztas iš Schoppel-wolle Zauberball 1966 (žolės stiebas) ir Edition 6.0 2298 (skalbimo diena). Švarkelio rankovių lopai ir kišenės megzti ir nerti iš Sirri 5/3 C6. Skrybėlaitės kraštelis primegztas iš Zauberball100 1391 (visžalis). {jcomments on}

Kai berniukai palieka vaikystę, keičiasi ir požiūris į garderobą. Šilti dalykai žiemą pageidautini visuose amžiaus tarpsniuose, tik kiekviename jie turi atitikti nešiotojo dvasią, stilių, skonį ir požiūrį. Kai taip džiuginę baktusai ima rodytis per vaikiški (ar mergaitiški, juk tai skarelė?;)), o paprasti tradiciniai šalikai nepatogūs (elegantiškas laikotarpis dar ateity:)), pati geriausi išeitis – minkštas ir švelnus kaklašildis.

“Vienam vaikiškam šalikui užtenka vieno kamuoliuko, kad būtų galima apsisukti du kartus. Labai patogu. Mezgant anglišku stulpeliu, jie yra labai minkšti, o Schoppel-wolle Zauberball100  vilna šitam tikslui idealiai tinka.“

Nuo savęs pridursiu, kad be minkštumo ir švelnumo, šie siūlai yra puikus spalvinis akcentas. Jie sujungs kepurę su striuke, pagyvins šiaip santūrų garderobą, paryškins akis ir leis nuolat po kaklu turėti mėgstamos spalvos gabaėlį, kurio didelis kiekis būtų per daug nepraktiškas…

Dar vienas kaklašildis – subtiliai tautinis.

Juodai baltas Zauberwolle “Šešėlis” – santūrus ir vyriškas. Jį pagyvina tik trys spalvinės juostelės, nekrentančios į akį ir neardančios bendro pilko kolorito. Bet kas moka skaityti, supras!

Aldonos Puteikienės megzti kaklašildžiai anūkams ir nuotraukos. Siūlai – Zauberball100 2179 (raudonieji kopūstai lieka raudonaisiais kopūstais) ir 2309 (žydroji lagūna), Zauberwolle 1508 (šešėlis).