Archyvas 2011

Kas liūdi nesuspėjęs sudalyvauti bumbulų mezgimo kursuose, kas gailisi, jog neprisimezgė šioms šventėms, o kai kas rimtai pasigavo gražiąją bacilą 🙂

Editos megzti bumbulai iš Arne Nerjodet ir Carlos Zachrison knygos „Julekuler„.{jcomments on}

Man pačiai pirštinių kaip ir nereikia. Turiu savo draugės Eglės numegztas jau tikrai daugiau nei 10 metų, kasmet jas išsitraukiu, labai saugau ir žinau, kad per jokius šalčius nesušalsiu. Megztos iš naminės vilnos, mano draugės pačios dažytos. Labai myliu jos mezginius (turiu ne tik pirštines, ir ne viena esu jos apdovanota), ji taip savitai derina spalvas, jog tik šiemet, fotografuodama pirštines, pastebėjau, kad fonas juodas. Pačios mylimiausios mano pirštinės yra juodos spalvos (kurios aš niekada nenešioju)! Na, Eglės numegztą priimu viską net nekvestionuodama (ir net nepastebėdama, kad man kas netinka:)). Gaila, dabar ji nebemezga, daug darbo su didele šeima, bet aš vis viliuosi…

Mano vaikučiams, priešingai, pirštinių reikia nuolat dėl labai paprastos priežasties – jas išmėto. Kai Jurgiui bandžiau kaip pavyzdį pakišti Korneliją, kurios pirštinės su virvele (taip stilinga, kad net suaugę nešioja – apie Karolio pirštines su gumytėm neužsiminiau), man buvo paaiškinta, kad Kornelija yra suaugusi, o jis – ne, todėl jam šis variantas netinka. Sunku būti nei vaiku, nei suaugusiu… ir nuostolinga. Mamai. O vaikas nuolat atsinaujina.

Šias pirštines (pirmas šiemet) numezgiau ne iš noro, o iš reikalo, nes staiga pašalo, o nieko paruošto nebuvo (kas galėjo tikėtis sniego lapkričio gale?!), Jurgis pats išsirinko stambių langelių raštą (nes yra langelių mylėtojas) ir spalvas prie savo striukės. Mezgiau iš naminės vilnos (geltona – mano dažyta), nes ji viena man pirštinėm pati pati…
Apetitas atsiranda bevalgant ir taip palengva užsikabinau. Ir aplinkybės tam buvo labai palankios. Latvija – mūsų kaimynė ir latviškos pirštinės – jokia čia jau mums paslaptis, knygų jie prisileidę daug, gražių ir informatyvių, o per dažną mugę gali ir gyvai tą grožį pačiupinėti. Bet arti bažnyčia, toli Dievas. Tik pamačius latviškas pirštines, išeksponuotas Japonijoje, čiupau virbalus. O čia kaip tyčia Jurgita į mezgimo klubą atsinešė tooookių pirštinių mezgimo knygų. Iki tol jaučiausi kalta, kad atėmiau iš jos gražiąją bumbulų knygą, tai po to nebesijaučiau 🙂 Nes ji, norėdama atsipirkti prarastą knygą, prie jos dar kelias išsirinko, pirštinių ir norvegų liaudies kostiumo (su pakraipa į pirštines). Klube mes seilę varvindamos be žado vartėm tas knygas, vieną jų (ir dar kelias priedo :)) užsakiau po to į biblioteką. Ar ne puikiai viskas susiklostė? Ir knygų padaugėjo (visur), ir pirštinių…:)

Jurgiui, atsisakiusiam pirštinių ant virvučių, numezgiau dar vieną porą, šį sykį ne iš reikalo, o iš entiuziazmo. Išbandžiau vilną iš Zakopanės ir likau ja labai patenkinta. Taip, ji kanda, bet rankoms, ypač žiemą, nieko. Ir kiek esu mačius lietuviškos vilnos, ji tokia lyg vatinė, o ši lenkiška stangri ir labai ilgo plauko.

Siūlai: lenkiška vilna iš Zakopanės. Modelis: Labrador Diamond Mittens.



Megzdama šias pirštines, galvojau, kaip suimti gražiai akis pirštinės viršuje, kad nebūtų bjaurių „kopėčių” (tarpo tarp vieno virbalo ir kito), pro kurias košia vėjas, „atradau” tobulą būdą – tris akis sumezgu į vieną (dvi nuo vieno virbalo ir dar vieną nuo kito). Po penkių minučių šį būdą iš tikrųjų atradau estiškoje pirštinių knygoje. Ką padarysi, kam nepasitaiko:)… Šias pirštines Jurgis rado po eglute, naujų nei pamesti nereikėjo, buvo tiesiog atidėtos į šalį. Nes naujos yra plonos (mano vyriausiam vaikui labai patinka ploni mezginiai), šiltos ir maloniai apgula ranką. Na, ir naujos.

O Karolis naujų pirštinių nešioti nenori. Nes naujos. Yra priverstas, nes senos suplyšo (pametimas atkrenta, nes pirštinės su gumytės prikabintos), bet vis tiek jam senos gražesnės, nes prie naujų dar nepriprato.

Raštas iš nuostabiosios A.Sundbo knygos „Norske vottar og vantar„. Nors raštas vaikiškai rankai, bijojau, kad mezgant vienu siūliuku Zakopanės vilnos, mano  vaikas, kad ir mažas, rankos neįkiš, todėl prie pilkos vilnos pridėjau ploną merino ir angoros mišinį, tinkantį pagal spalvą. Ta proga išbandžiau knygoje parodytą man dar nematytą nykščio uždėjimą. Aš paprastai nykščiui akių palaipsniui pridedu, paskui tiek pat, kiek pridėjau, nuimu. Šiose tradicinėse norvegiškose pirštinėse akys nykščiui palaipsniu pridedamos, o kiek nuimama, tiek uždedama delnui.

Kaip ir Karolis briedžius, Kristina po eglute taip pat rado naujas pirštines (ir kepurę priedo):

Kepurė nerta vąšeliu iš lietuviškos vilnos (iš Skriaudžių), modelis – iš vienos labai gražios japoniškos knygos (ISBN987-4-277-17239-4). Pirštinių raštas iš A.Tamošaitienės knygos „Mezgimas”.Ten schema juodai balta, raštas man priminė uogas, todėl, prisiminusi vasarinius mėlyniavimus, foną padariau ryškiai žaliai geltoną (mano dažyta vilna, ta pati ir Jurgio pirštinėse), taip skaudžiai ryškiai pliskina saulė ir žalia pageltonyja ir ryškiai tamsiai mėlynas, vos ne juodas uogas. Uogos vidury geltona akis išmegzta išvirkščiai – taip labiau primena saulės bliką ant uogos.

Įkvėpimo pagauta primezgiau pirštinių ir draugams. Šios pirštinės draugės dukrai, ji gimus po Žuvies ženklu, o pirštinių raštas man priminė prasilenkiančias žuvis. Raštas iš to vakaro Jurgitos atnešto lobyno (Charlene Schurch „Mostly Mittens„), bet ši knyga tuoj pasirodys bibliotekoje:)

Ir iš šios poros gavau naują pamoką: atkreipkit dėmesį, kaip įdomiai nuleistas nykštys!

Pirštinės mano draugei, kuri labai myli Latviją ir žvaigždes. Ieškojau rašto latviškose pirštinių knygose. Radau žvaigždes. Šiaurinių Latvijos kaimynų mezginiuose.

Nepamenu, iš kur paėmiau šį raštą, bet jo ir imti nereikia, visiems žinomas. Paėmiau naminę lietuvišką vilną, žalia mano pačios netolygiai dažyta ir primena man augalą ant sniego. Todėl pirštinės vadinas „Kas žiemą žaliuoja?” (Atsakymas nėra „Cukinija”).

Mezgu pirštines ir toliau. Gryno įkvėpimo vedama. Galit iš manęs juoktis sakydami, kad dabar žiema, pirštinės visiems reikalingos ir yra puiki dovana. Visiškas atsitiktinumas!{jcomments on}

Šiandien, per Tris Karalius tradiciškai nupuošiamos eglutės. Pas kai ką jos buvo itin šiltos ir gražios 🙂

Dovilės Juškevičienės megzti bumbulai ir nuotrauka

Rūtos Subačiūtės megzti bumbulai ir nuotraukos

Nuotraukos iš bumbulų mezgimo kursų (prieš ir po jų). Kornelijos Janavičiūtės (eglutė), Agnės Zemkajutės (angelėlis ir liepsnojanti širdis), Editos (auksinės širdis ir balti briedžiai žalumoje), Kristinos Pečiulienės (ragana ant šluotos), Gitanos Gricienės (paukščiukas), Ingos Dirvonskytės (angelėlis, šokančios poros ir kalėdinis oželis) ir Dovilės Juškevičienės bei Rūtos Subačiūtės broliai briedžiai (nuotrauka žemiau).

Visi bumbulai megzti iš Karismos (balta 19, raudona 18 ir auksinė 52), žalias baltų briedžių fonas: Karma 17. Kursai buvo organizuojami maloniai sutikus jų kūrėjams Arne Nerjodet ir Carlos Zachrison pagal ką tik jų išleistą knygą „Julekuler”, didelis AČIŪ! Jurgitai, bendravusiai su dizaineriais jų gimtąja kalba 🙂

Rūtos Subačiūtės megzti bumbulai ir nuotrauka

Tokių pat šiltų, mielų, darbingų ir… stilingų ateinačių metų!{jcomments on}

Iš visos širdies pritariu rankų darbo dovanoms. Pats tiesiausias kelias iš širdies į širdį, nes skiri žmogui savo laiką, galvoji apie jį, darai kažką jam, tik jam skirtą…
Visada taip galvojau ir tik vienas pamąstymas… gavimo tema. Nuoširdžiai smerkiu tuos, kurie gavę megztas kojines, nuolankiai kiša jas spintą kandžių malonei. Dar suprasčiau, nepatinka, bet ne – labai patinka, taupo. Na, pati kojinių negavau, bet gavau daug kitų širdingų rankų darbo dovanų ir pamažu imu suprasti tuos, kojines taupančius (bet vis tiek smerkiu!).
Ar tikrai taip jau lengva pralupti tokį šventišką kalėdinį pyragą, suvyniotą šilkine juostele, ant kurio įsitaisęs zuikis?

Kuris karpo ausimis, o patrauktas už virvelės, jas suskliaučia:

Man buvo paaiškinta, kad keramika dėvisi nepriklausomai nuo to, naudoji ją ar ne (gali sudaužyti ir dulkes valydamas, jei valai).
Ką daryti su šiais meduoliniais žmogeliukais mane painstruktavo dovanotoja. Nukąsti galvą…

O ką daryti su šiais stebuklais?

Valgyti???

Ką nukąsti šiam angelėliui? Sparną? Žvakės liepsnelę?

Kai pasiguodžiau Kornelijai, kad sunku pralupti pyragą, ji mane „paguodė”: esą, gerai, kad avietėmis nepabarstytas (toks buvo sumanymas)…
Jei manęs kas to paklaustų, pati pirmoji garsiausiai ir užtikrintai paaiškinčiau, ką daryti. Pyragus valgyti, pakuotes lupti, meduolius triaukšti šokoladu užsikandant, mezginius tą pačią dieną pasimatuoti ir nešioti. O kodėl taip sunku tai įgyvendinti?

Viskas po kiek laiko susitvarkė (užtruko kiek ilgiau nei buvo numatyta, bet vis tik). Pyragas buvo praluptas, zuikis karpo ausimis prie ranktų, keramikinis dubuo, dekoruotas mezginiu ir siūlais, prisipildė grybukų. Meduoliukus patupdžiau ant baltai glazūruoto naujametinio torto ir taip pajėgiau juos suvalgyti, kiti papozavo su meduolinėmis pirštinėmis. 
Ir toliau galvoju, kad rankų darbo dovanos pačios nuostabiausios, tik… jei dovanojate jas silpnesnės valios žmonėms (savęs tokia tikrai nelaikau), nebarstykite keksų avietėmis, nebent pats įteiktumėte ir pralupęs supjaustytumėte.

Dar viena dovana, ne rankų, bet širdies darbo. Siga net iš Šveicarijos atsiuntė mums šią knygą, visi užsukę gali šiuo metu rasti ją  stalo (šalia dubens su grybukais:).

Pridėjusi sruogą Koigu siūlų, kuriuos taip seniai norėjau išbandyti. Dovana lyg ir asmeniška, bet kas žino, kuo gali baigtis siūlų bandymai…:)

Iš tiesų norėjau pasakyti visoms fėjoms, nykštukams ir Kalėdų seneliams dideliausią AČIŪ!!! Už darbščias rankas ir jautrias širdis.
O skaitytojų paklausti, ar man tik vienai taip yra? Kaip Jums sekasi gauti tokias dovanas?…

{jcomments on}