Pirštinės

Man pačiai pirštinių kaip ir nereikia. Turiu savo draugės Eglės numegztas jau tikrai daugiau nei 10 metų, kasmet jas išsitraukiu, labai saugau ir žinau, kad per jokius šalčius nesušalsiu. Megztos iš naminės vilnos, mano draugės pačios dažytos. Labai myliu jos mezginius (turiu ne tik pirštines, ir ne viena esu jos apdovanota), ji taip savitai derina spalvas, jog tik šiemet, fotografuodama pirštines, pastebėjau, kad fonas juodas. Pačios mylimiausios mano pirštinės yra juodos spalvos (kurios aš niekada nenešioju)! Na, Eglės numegztą priimu viską net nekvestionuodama (ir net nepastebėdama, kad man kas netinka:)). Gaila, dabar ji nebemezga, daug darbo su didele šeima, bet aš vis viliuosi…

Eglės pirštinės

Mano vaikučiams, priešingai, pirštinių reikia nuolat dėl labai paprastos priežasties – jas išmėto. Kai Jurgiui bandžiau kaip pavyzdį pakišti Korneliją, kurios pirštinės su virvele (taip stilinga, kad net suaugę nešioja – apie Karolio pirštines su gumytėm neužsiminiau), man buvo paaiškinta, kad Kornelija yra suaugusi, o jis – ne, todėl jam šis variantas netinka. Sunku būti nei vaiku, nei suaugusiu… ir nuostolinga. Mamai. O vaikas nuolat atsinaujina.

Languotos

Šias pirštines (pirmas šiemet) numezgiau ne iš noro, o iš reikalo, nes staiga pašalo, o nieko paruošto nebuvo (kas galėjo tikėtis sniego lapkričio gale?!), Jurgis pats išsirinko stambių langelių raštą (nes yra langelių mylėtojas) ir spalvas prie savo striukės. Mezgiau iš naminės vilnos (geltona – mano dažyta), nes ji viena man pirštinėm pati pati…
Apetitas atsiranda bevalgant ir taip palengva užsikabinau. Ir aplinkybės tam buvo labai palankios. Latvija – mūsų kaimynė ir latviškos pirštinės – jokia čia jau mums paslaptis, knygų jie prisileidę daug, gražių ir informatyvių, o per dažną mugę gali ir gyvai tą grožį pačiupinėti. Bet arti bažnyčia, toli Dievas. Tik pamačius latviškas pirštines, išeksponuotas Japonijoje, čiupau virbalus. O čia kaip tyčia Jurgita į mezgimo klubą atsinešė tooookių pirštinių mezgimo knygų. Iki tol jaučiausi kalta, kad atėmiau iš jos gražiąją bumbulų knygą, tai po to nebesijaučiau 🙂 Nes ji, norėdama atsipirkti prarastą knygą, prie jos dar kelias išsirinko, pirštinių ir norvegų liaudies kostiumo (su pakraipa į pirštines). Klube mes seilę varvindamos be žado vartėm tas knygas, vieną jų (ir dar kelias priedo :)) užsakiau po to į biblioteką. Ar ne puikiai viskas susiklostė? Ir knygų padaugėjo (visur), ir pirštinių…:)

Jurgiui, atsisakiusiam pirštinių ant virvučių, numezgiau dar vieną porą, šį sykį ne iš reikalo, o iš entiuziazmo. Išbandžiau vilną iš Zakopanės ir likau ja labai patenkinta. Taip, ji kanda, bet rankoms, ypač žiemą, nieko. Ir kiek esu mačius lietuviškos vilnos, ji tokia lyg vatinė, o ši lenkiška stangri ir labai ilgo plauko.

Baltai pilkos
Siūlai: lenkiška vilna iš Zakopanės. Modelis: Labrador Diamond Mittens.

baltai pilkos

Megzdama šias pirštines, galvojau, kaip suimti gražiai akis pirštinės viršuje, kad nebūtų bjaurių „kopėčių“ (tarpo tarp vieno virbalo ir kito), pro kurias košia vėjas, „atradau“ tobulą būdą – tris akis sumezgu į vieną (dvi nuo vieno virbalo ir dar vieną nuo kito). Po penkių minučių šį būdą iš tikrųjų atradau estiškoje pirštinių knygoje. Ką padarysi, kam nepasitaiko:)… Šias pirštines Jurgis rado po eglute, naujų nei pamesti nereikėjo, buvo tiesiog atidėtos į šalį. Nes naujos yra plonos (mano vyriausiam vaikui labai patinka ploni mezginiai), šiltos ir maloniai apgula ranką. Na, ir naujos.

baltai pilkos

O Karolis naujų pirštinių nešioti nenori. Nes naujos. Yra priverstas, nes senos suplyšo (pametimas atkrenta, nes pirštinės su gumytės prikabintos), bet vis tiek jam senos gražesnės, nes prie naujų dar nepriprato.

Vaikiškos su briedžiukais

Raštas iš nuostabiosios A.Sundbo knygos „Norske vottar og vantar„. Nors raštas vaikiškai rankai, bijojau, kad mezgant vienu siūliuku Zakopanės vilnos, mano  vaikas, kad ir mažas, rankos neįkiš, todėl prie pilkos vilnos pridėjau ploną merino ir angoros mišinį, tinkantį pagal spalvą. Ta proga išbandžiau knygoje parodytą man dar nematytą nykščio uždėjimą. Aš paprastai nykščiui akių palaipsniui pridedu, paskui tiek pat, kiek pridėjau, nuimu. Šiose tradicinėse norvegiškose pirštinėse akys nykščiui palaipsniu pridedamos, o kiek nuimama, tiek uždedama delnui.

Vaikiškos su briedžiukais

Kaip ir Karolis briedžius, Kristina po eglute taip pat rado naujas pirštines (ir kepurę priedo):

Komplektėlis Kristinai

Kepurė nerta vąšeliu iš lietuviškos vilnos (iš Skriaudžių), modelis – iš vienos labai gražios japoniškos knygos (ISBN987-4-277-17239-4). Pirštinių raštas iš A.Tamošaitienės knygos „Mezgimas“.Ten schema juodai balta, raštas man priminė uogas, todėl, prisiminusi vasarinius mėlyniavimus, foną padariau ryškiai žaliai geltoną (mano dažyta vilna, ta pati ir Jurgio pirštinėse), taip skaudžiai ryškiai pliskina saulė ir žalia pageltonyja ir ryškiai tamsiai mėlynas, vos ne juodas uogas. Uogos vidury geltona akis išmegzta išvirkščiai – taip labiau primena saulės bliką ant uogos.

Įkvėpimo pagauta primezgiau pirštinių ir draugams. Šios pirštinės draugės dukrai, ji gimus po Žuvies ženklu, o pirštinių raštas man priminė prasilenkiančias žuvis. Raštas iš to vakaro Jurgitos atnešto lobyno (Charlene Schurch „Mostly Mittens„), bet ši knyga tuoj pasirodys bibliotekoje:)

Prasilenkiančios žuvys

Ir iš šios poros gavau naują pamoką: atkreipkit dėmesį, kaip įdomiai nuleistas nykštys!

Prasilenkiančios žuvys

Pirštinės mano draugei, kuri labai myli Latviją ir žvaigždes. Ieškojau rašto latviškose pirštinių knygose. Radau žvaigždes. Šiaurinių Latvijos kaimynų mezginiuose.

Žvaigždės

Nepamenu, iš kur paėmiau šį raštą, bet jo ir imti nereikia, visiems žinomas. Paėmiau naminę lietuvišką vilną, žalia mano pačios netolygiai dažyta ir primena man augalą ant sniego. Todėl pirštinės vadinas „Kas žiemą žaliuoja?“ (Atsakymas nėra „Cukinija“).

Kas žiemą žaliuoja

Mezgu pirštines ir toliau. Gryno įkvėpimo vedama. Galit iš manęs juoktis sakydami, kad dabar žiema, pirštinės visiems reikalingos ir yra puiki dovana. Visiškas atsitiktinumas!{jcomments on}

Parašykite komentarą

Item added to cart.
0 items - 0,00