Iš visos širdies pritariu rankų darbo dovanoms. Pats tiesiausias kelias iš širdies į širdį, nes skiri žmogui savo laiką, galvoji apie jį, darai kažką jam, tik jam skirtą…
Visada taip galvojau ir tik vienas pamąstymas… gavimo tema. Nuoširdžiai smerkiu tuos, kurie gavę megztas kojines, nuolankiai kiša jas spintą kandžių malonei. Dar suprasčiau, nepatinka, bet ne – labai patinka, taupo. Na, pati kojinių negavau, bet gavau daug kitų širdingų rankų darbo dovanų ir pamažu imu suprasti tuos, kojines taupančius (bet vis tiek smerkiu!).
Ar tikrai taip jau lengva pralupti tokį šventišką kalėdinį pyragą, suvyniotą šilkine juostele, ant kurio įsitaisęs zuikis?
Kuris karpo ausimis, o patrauktas už virvelės, jas suskliaučia:
 |
 |
Man buvo paaiškinta, kad keramika dėvisi nepriklausomai nuo to, naudoji ją ar ne (gali sudaužyti ir dulkes valydamas, jei valai).
Ką daryti su šiais meduoliniais žmogeliukais mane painstruktavo dovanotoja. Nukąsti galvą…
O ką daryti su šiais stebuklais?
Valgyti???
Ką nukąsti šiam angelėliui? Sparną? Žvakės liepsnelę?
Kai pasiguodžiau Kornelijai, kad sunku pralupti pyragą, ji mane „paguodė”: esą, gerai, kad avietėmis nepabarstytas (toks buvo sumanymas)…
Jei manęs kas to paklaustų, pati pirmoji garsiausiai ir užtikrintai paaiškinčiau, ką daryti. Pyragus valgyti, pakuotes lupti, meduolius triaukšti šokoladu užsikandant, mezginius tą pačią dieną pasimatuoti ir nešioti. O kodėl taip sunku tai įgyvendinti?
Viskas po kiek laiko susitvarkė (užtruko kiek ilgiau nei buvo numatyta, bet vis tik). Pyragas buvo praluptas, zuikis karpo ausimis prie ranktų, keramikinis dubuo, dekoruotas mezginiu ir siūlais, prisipildė grybukų. Meduoliukus patupdžiau ant baltai glazūruoto naujametinio torto ir taip pajėgiau juos suvalgyti, kiti papozavo su meduolinėmis pirštinėmis.
Ir toliau galvoju, kad rankų darbo dovanos pačios nuostabiausios, tik… jei dovanojate jas silpnesnės valios žmonėms (savęs tokia tikrai nelaikau), nebarstykite keksų avietėmis, nebent pats įteiktumėte ir pralupęs supjaustytumėte.
Dar viena dovana, ne rankų, bet širdies darbo. Siga net iš Šveicarijos atsiuntė mums šią knygą, visi užsukę gali šiuo metu rasti ją stalo (šalia dubens su grybukais:).
Pridėjusi sruogą Koigu siūlų, kuriuos taip seniai norėjau išbandyti. Dovana lyg ir asmeniška, bet kas žino, kuo gali baigtis siūlų bandymai…:)
Iš tiesų norėjau pasakyti visoms fėjoms, nykštukams ir Kalėdų seneliams dideliausią AČIŪ!!! Už darbščias rankas ir jautrias širdis.
O skaitytojų paklausti, ar man tik vienai taip yra? Kaip Jums sekasi gauti tokias dovanas?…
{jcomments on}