Reportažas iš parduotuvės išeiginių

Išsigandusi, kad šiandien paskutinė Viktorijos laikų drabužių parodos diena Radvilų rūmuose (pasirodė, nepaskutinė), net ir sirgdama nusprendžiau tokios progos nepraleisti. Ir labai džiaugiuosi, nes išėjau tikrai priblokšta. Ne todėl, kad niekad nebūčiau mačius tokių daiktų, neturėjus jokių ryšių su mados istorija (turėjau, ir labai vaisingus – nuostabios V.Idzelytės paskaitos), turbūt labiausiai mane pribloškė kontrastas. Tų laikų daiktų ir dabartinio mūsų gyvenimo. Net keista žiūrėti į tų laikų drabužiais aprengtus manekenus ir vaikščiojančius žiūrovus, su savo nutrintais džinsais jaučiausi lyg iš Marso (ar Marse?…) Žiūrėjau į senovinę suknelę ir galvojau, kad daugelis iš mūsų galvos apie vasarinį garderobą tik atšilus orams, o kaip į priekį turėjo viskuo pasirūpinti to meto žmogus, kad įsigytų tiek pagaminimui laiko atimantį drabužėlį? Daugelis šiuolaikinių vyrų sutrina po kelias poras šlepečių per tą patį laiką, kuris buvo sugaištamas vienai porai išsiuvinėti ir pasiūti Viktorijos laikais (atsiprašau už žodį „sugaištamas“, nerandu greitai tikslesnio tam kūrybiškam darbui apibūdinti). Prisiminiau mūsų kalėdines dovanas, kurios parduotuvėje buvo perkamos net gruodžio 24 dieną, ir galvojau, kad tais laikais labilumas gal ir nebuvo taip labai vertinama ir garbinama savybė (ir tokia būtina šiandienos žmogui), bet tuometinis žmogus turėjo jaustis daug saugesnis planuodamas toli į priekį, būtinybė apsirengti pagimdė tokius nuostabius daiktus (tegu ne TIEK, bet užtat KOKIUS!!!), šiandien ta pati būtinybė jau nebepraturtina pasaulio kūryba, o nuskurdina jį vartojimu…

Nuotraukos iš parodos nekokybiškos, bet įdedu „dėl tvarkos“:
pinigine
*

pinigine
Mielai laikyčiau pinigus TOKIOJE kojinėje, apsipirkimas su ja visai kita šviesa nušvinta (ir viską nušviečia…)

apsiaustas
Ir parodoje negalėjau atsikratyti gaudančio žvilgsnio: puikus fasonas šiuolaikiniam megztukui…

Po truputį grįžtu į šiuolaikinį pasaulį ir einu megztis suknelės. ŠIAI žiemai. Bet po šios parodos ypatingai aštriai noriu, kad NE TIK ŠIAI.

Riešinės

Susirgau. Ūmiai, sunkiai ir tik vėliau paaiškės, ar pagydomai. RIEŠINĖMIS.
Jau seniai jų vaizdai vis pasirodydavo tai kokioje knygoje, tai benaršant internete. Nieko – gražu, bet…Kuo toliau, tuo dažniau jų nuotraukos pasirodydavo internete. Likau visiškai atspari šiam virusui. Iki šiol gyvenau be jų ir toliau sėkmingai gyvensiu. Kai gavau dovanų Irenos Juškienės knygą apie riešines, jas įsimylėjau. Platoniškai. Knygą gal labiau. Kai ponia Irena vedė parduotuvėje riešinių kursus, sukinėdamasi aplinkui ir besiklausydama riešinių istorijos (ar žinot, kokias riešines mūvėjo Barbora Radvilaitė?), prarijau kabliuką. Bet atsilaikiau. Net per ilgąsias Naujųjų Metų išeigines. O po poros savaičių vieną gražų sekmadienį pradėjau. Ir nebegaliu sustoti. Pirmas riešines mezgiau kaip pavyzdėlį pakabinimui prie riešinėms idealiai tinkančių Merino Land siūlų. Melsvai pilkšvos su sidabro karoliukais:
riesines
Numezgusi jas užsimoviau ir…nebegaliu nusimauti. Nesuprantu, kaip iki šiol be jų galėjau išgyventi žiemą.

Kitas riešines mezgiau pusiau dukrai, pusiau pakabinimui parduotuvėje.
riesines
Ji užsimovė ir atnešė man tik kai jai…sugipsavo ranką.

Galvoje jau naujos spalvos, raštai, gavėjų eilė (neįsivaizduoju, kaip tie vargšai iki šiol dar gyvi ir nesušalę be riešinių). Šiuo metu riešinės įnirtingai grumiasi manyje su kojinėmis (apie jas atskira istorija, papasakosiu kitą kartą).

Rytoj vėl kursai parduotuvėje ir aš kaip tikras priklausomybės pagautas žmogus džiaugiuosi, jog virusas plinta. Greitai. Ir labai efektyviai…:)
O pati tikiuosi pasveikti, gal atšilus orams palengvės…

Žingsnis atgal – į žiemišką realybę

Atšilę orai pažadina iš žiemiško snaudulio ir iš svajonių apie pavasarį jau galima sugrįžti į realybę. Gal ne tokia ta žiema ir bloga, ypač mezgimui. Vakar žiūrėdama į už lango siaučiančią pūgą, galvojau, mezgimo klube pamegsiu sau viena, pabendrausiu pati su savimi…Bet jokia pūga nesutrukdė susirinkti smagiai kompanijai. Ir pamegzti kartu, ir  pasidžiaugti jau numegztais darbais. Ponia Joana atsinešė parodyti jau pabaigtą bolero dukrai iš minkštučių Capuccino siūlų. Nepaprasto grožio darbas, ne tik pačios numegztas, bet ir sumodeliuotas, kas pasitaiko vis rečiau, kai tokia milžiniška modelių pasiūla. Vidinė pusė tokia pat ideali kaip ir išorinė, pačios nunertos sagutės… Tiek daug pasakoju, nes tik visiems(t.y., visoms) išsiskirsčius susigaudžiau, kad jo nenufotografavau:(. Jei tik pavyks dar kartą tą bolero išvysti parduotuvėje ir nufotografuoti, būtinai įdėsiu nuotrauką visiems pasidžiaugti.
Užtat kai ką nufotografuoti vis dėlto sugebėjau – Gabrielės naują megztinį iš Escimo:
escimo
Jo greitą gimimą sulėtino naujos siūlų siuntos laukimas, bet dabar jau baigtas ir Gabrielė su juo atėjusi  ketvirtadienį pamegzti jau nebe taip kraupina kitas mezgėjas įžendama pro laukujas duris (lauke, pvz., -20 laipsnių) tik su plonyčiu megztuku. Net ir žinančioms, iš kur ji ateina, būdavo šalta žiūrėti, o kas nežino…:)
Naujas megztinis tai jau nebe mezginys, o drabužis. Dar vakar Gabrielė mezgė kojines iš labai gražaus kamuoliuko, vardu Charisma (Zauberball Schoppel-wolle)  (pati  tų spalvų nešioti negaliu, tai nors iš šalies galiu pasidžiaugti:)), o jau šįryt gavau nuotrauką:
charisma
Ar ne žiemos stebuklas?..

Naujos spalvos

Už lango balta balta, vaikai neina į mokyklas, sproginėja vamzdžiai ir nenori vestis mašinos, o „Mezgimo zonoje“ kvepia pavasariu:
baby-merino

Skleidžiasi rausvi žiedai,
alpaca

žydi našlaitės
alpaca

ir žibuoklės,
alpaca

sodriai kvepia atbundanti žemė,
alpaca

gaivios saulėlydžio spalvos pažadina norą skristi,
baby-merino

o kakava su sviestiniais pyragaičiais
baby-merino

ir vaniliniai ledai su vyšniomis ir šokoladu
baby-merino
primena šiltą birželio popietę sode…

Naujos Drops Alpacos ir Baby Merino spalvos…:)

Item added to cart.
0 items - 0,00