Pirmi pasiruošimai būsimai MZ eglutei man, gyvenančiai tos dienos gamtos ritmu, yra tikras iššūkis. Pačioje spalio pradžioje, atšventus parduotuvės gimtadienį, vos tik ruduo spėja apšilti kojas ir patogiau įsitaisyti pilnateisio valdovo soste, jau reikia skelbti būsimų kalėdinių mainų temą ir traukti burtus – kas, kam ir ką – ir po truputėlį pradėti ruoštis ateinančioms šventėms…
MZ eglutė – jei ne pirmasis, tai tikrai vienas pirmųjų kalėdinių vakarėlių Vilniuje ir tokiai progai parduotuvė taip pat ima anksti puoštis:). Tik gruodžio pirmąją atsiranda Advento vainikas, jau su juo atkeliauja ir eglutė.
Kol kas visai be šventinių papuošimų, tradicija jau tapo kasmet Kristinos specialiai jai gaminama girlianda, ji pirmoji savo žiburėliais nušvies šventėms kelią. Tik žvaigždė viršūnėje primena, kad jau laikas…
Pirmą kartą parduotuvė pasipuošė ir tikrais kalėdiniais augalais – bugieniais iš Jolantos sodo:).
Pamažu renkasi kompanija,
pasirodo ir mūsų šio vakaro operatorius Kipsas.
Šiandien ketvirtadienis, todėl traukiami mezginiai – privalomas kiekvieno klubo susitikimo atributas,
tik šį ketvirtadienį mezgame prie gausiai vaišėmis nukrauto stalo.
Aš paprastai prieš kiekvieną renginį labai jaudinuosi, bet šis buvo labai gera išimtis ir net nenustebau, kad Kristina pagavo mus su Dalia linksmai kvatojančias.
Kompanija gausėja ir mes pradedame savo dovanų ratą.
Kas pirmas drąsiausias? Aš…;)
Šiemet aš išsitraukiau Laimą, kuri susirgo ir negalėjo dalyvauti šventėje, todėl tik pristačiau savo paruoštą dovanėlę.
Pageidavimų lapelyje Laima parašė tik vieną norą – kad jos mezgimo krepšelis turėtų užsegimą. Bet tą vakarą, kai traukėm burtus, visų lapelius sumečiau į didelį nertą siūlams laikyti skirtą krepšį ir šalia sėdėjusi Laima garsiai pasvarstė, kad smagu būtų ir tokį turėti. Aš išgirdau ir nieko nelaukdama ėmiausi šį tik išsakytą norą vykdyti. Parduotuvėje aktyviai naudajamus krepšius nėriau pagal šį modelį, tikėjausi, kad bus smagu parsinešti namo dalelę MZ, tik Laimai parinkau labai įdomius siūlus, seniai jau rūpimus išbandyti ir spėju, istorikei jie taip pat turėtų būti įdomūs. Gaminti iš senovinės norvergų avių veislės Spelsau, beveik išnykusios, tik dabar aktyviai imtos saugoti ir veisti. Labai tvirta, tikrai ne pati švelniausia (gal tai ir lėmė jos nepopuliarumą mūsų dienomis?) vilna, ji buvo naudojama drabužiams megzti, gobelenams austi, vikingai iš jos gamindavosi savo laivams bures. Lietuvoje iš jos gaminami krepšiai siūlams;).
Bet laikas ėjo ir man kažkaip ramybės nedavė tas parašytas užsegimas. Prie didelio krepšio jo neprilipdysi, ten jo ir nereikia, tai aš visai prieš pat šventes nusprendžiau, kad norvegiškam maišui įpakuoti labai tiks nedidelis lietuviškas mezginių krepšelis (jį laikau pirmoje nuotraukoje). Buvau sumaniusi užtrauktuką, bet labiau už jį nederantis prie mezginio daiktas tėra tik lipdukas, tai pritaikiau gudrų pagalvės užvalkalo principu sukonstruotą viršų, nusižiūrėtą iš vienos olandės. Siūtuose jos maišeliuose jis veikia 100%, bet megztas daiktas elastingesnis, tai prie išmanios konstrukcijos teko pridėti ir tikrą magnetinį užsegimą. Kaip pageidauta:).
Kadangi Laimos nebuvo, tai atidėjusi jos dovanėlę į šoną, turėjau džiaugsmo antrą kartą sakyti kalbą, pavaduodama sergančią šventės dalyvę. “Išsitraukiau Editą, lapelių traukimo dieną ir susipažinome, nes ji sėdėjo šalia manęs! Tai beliko tik pasigriebti jos idėją, kad būtų smagu maišelius traukti vieną iš kito, tai tokiu matrioškos principu ir padariau – “darbinis” maišelis, romantiškasis ir mezgėjos apyrankė-kišenėlė, kad mezgimo smulkmenos visad būtų po ranka, keletą įdėjau :)”.
Aš už Laimą Editą bučiavau, o Jurgita padėto išlukštenti labai vingriai užpintą pakuotę;),
iš kurios visai kaip matrioškas Edita vieną po kito traukė maišelius įvairioms progoms
ir apyrankę su pilna kišenėle:).
Edita išsitraukė Audronę, kuri net neįtaria, kokį ilgą kelią jos dovana nukeliavo.
Specialiai šiai progai Edita įvaldė naują tuniso vąšelio techniką
ir pasiremdama Kristinos receptu nunėrė Audronei projektų krepšelį.
Maišelis, pasirodo, paslėptas po kojininių siūlų sruogom ir naujais išmaniais virbalais – Edita žinojo, kad kojinės yra vienas Audronės mėgstamų mezginių.
O štai ir maišelis – tokio idealaus nedideliam projektui (ar tiems dviems siūlų kamuoliukams;)) dydžio
ir labai Audronės spalvų:).
Audronė išsitraukė Jolantą ir,
galvodama apie šios pamėgį įdomioms konstrukcijoms,
sumeistravo japoniško origamio stiliaus projektų krepšį. Prie japoniško maišelio – saga su žydinčia sakuros šakele (Kristina ją kaip tik ir tikrina;)),
o prie šventinės nuotaikos – apelsino formos šokoladas, kuris dar nei vienam projektui nepakenkė;).
Jolanta išsitraukė Gražvydę ir ši taip pat pradžioje buvo apdovanota kalėdine bugienio šakele,
o prie šakelės
ir maišelis…
Sveikinimo bučinys
ir – ta dam!- išpakuojam!
Nukeltom akim ir trumpom eilėm megztas krepšelis gali būti panaudojamas labai universaliai. Užriši raištelį su kutukais ir turi normalų uždarą maišelį, o gali lenkti per spalvų pasikeitimo liniją ir turėsi krepšelį, kur viskas atvira ir po ranka.
Gražvydė išsitraukė Vilmą iš ši jau už galvos užsiėmusi žiūri, kaip po stalu brazdinama įspūdingo dydžio pakuotė;).
Vilma neseniai įsitaisė du labai padykusius ir labai meilius jaunus katinėlius, kurie ne mažiau už ją mėgsta ir megzti, ir siūlus vynioti.
Gražvydė todėl sugalvojo tokį uždarą indą, kad siūlas tik pro tarpelį lįstų.
Kadangi ji su vąšeliu nėra labai glaudžių santykių užmezgus, tai sumanymas pareikalavo nemažai naujų kompetencijų, kurių įvaldymas, aišku, neapsiėjo be anekdotinių situacijų.
Vilma pakuoja…
ir štai – firminės Gražvydės uogytės persikėlusios į vąšelį
ir standus uždaras krepšys su mažu langeliu katei siūlui. Spėju, mezgantys Vilmos įnamiai ir jį labai palankiai įvertins;).
Vilma žiūri į mano pusę:).
Aš jokių pageidavimų neturėjau, nes tada ir jauti, kad tai tikra DOVANA.
Tą supranta ir dar mokyklos nelankanti Vilmos anūkė, pasakiusi (cituoju iš atminties, tai galiu netiksliai), kad jei pasakai, ko nori, tai joks čia nebe siurprizas.
Su šventiniu apsikabinimu pas mane atkeliauja TIKRAS SIURPRIZAS!
Net ne mezgimo krepšelis, TIKRAS rankinukas, tankiai, kaip Vilma moka, sunertas iš natūralaus šilko. Su rankų darbą liudijančia etikete
ir plačia mano šypsena, liudijančia, kokia aš laiminga:). Panaudojau naują rankinę tą patį vakarą grįždama namo – ji superinio patogumo, gražumo ir… talpumo. Galėsiu susidėti visą antklodę, jei kada vėl sugalvosiu tokią megzti ar nerti ir dar tilps visas gyvenimas šalia:). Ačiū!!!
Pirmą ratą pradėjusi, jį ir užbaigiu. Darom mini pertraukėlę (iki rytdienos), kol atsiras antras drąsus:).{jcomments on}