Paprasčiausias būdas megzti baktusą ar panašią įstrižą skarelę – imti margą kojininio storio (kojininį ar kitos patinkančios sudėties) siūlą ir galvos nesukant atsiduoti mezgimo procesui mėgaujantis gamintojo sukurtais spalvų deriniais. O jei gražus kamuoliukas neįsipaišo į jūsų santūrų ir nuosaikų garderobą?
Šiandieninės dvi skarelės megztos pagal tą patį receptą iš Jolantos mėgstamų švelnių rusvų atspalvių ir yra puikus pavyzdys, kad santūrus jokiu būdu nelygu nuobodžiam mezgimui, kad beveik viena spalva turi neišsemiamus atspalvių aruodus ir pagal tą patį receptą kiekvienose rankose nei toks pats patiekalas, nei juolab mezginys negimsta.
Pirmoje skarelėje tvarkingą ripsą suskaido gražus skirtingo pločio dviejų spalvų įstrižų juostelių žaismas.
Lygus merino siūlas dar labiau pabrėžia linijų ir formų grafiškumą.
Antra skarelė – pagal tą patį receptą! – visai kitokia.
Pagrindui paimtas švelniai margintas smėlinių atspalvių merinas ir prie jo pridėtas trijų panašių spalvų moheris su šilku – lengvam pūkeliui, švelnumui ir purumui.
Subtiliai prie pagrindo derinamas moheris neužgožia, o tik pabrėžia rankinio dažymo vilną.
Forma ta pati, tik ripsą tarpais suskaido platesnės lygių akių juostos, sukurdamos gyvą gamtos suformuotą smėlinį reljefą. Kamuoliukas, pavadintas Dykuma, ir negalėtų tikėtis tobulesnio įsikūnijimo.
Jolantos Žilinskienės megztos skarelės pagal šį receptą. Pirmoji megzta iš Drops Baby Merino 44 ir 17. Antroji – iš XL Kleckse 2190 (Dykuma) kartu su Isager Silk Mohair 0, 6 ir 63.{jcomments on}