Pašnekėjom mes praeitą savaitę parduotuvėje, kad tokiame karštyje rimti mezginiai net galvoje sunkiai planuojasi. Megzti, aišku, noras nepraeina, tai mezgi tą, kas puikiai žinoma, nereikia nei galvoti, nei juolab ko planuoti. Kiekvienas turim savus arkliukus, net kelis. Vienas maniškių yra kojinės, kurias galiu megzti net tada, kai smegenys beveik pasiekusios lydymosi temperatūrą;).
Skirtingus juostomis margintus siūlus jau esu ne kartą dryžavusi kas eilutę, šis projektas yra dar ekstremalesnis. Du kamuoliukai – dviems kojinėms – pagaminti siūlus jungiant rusišku būdu pačius keisčiausiai ir įvairiausiai margintus siūlus. Jokios tvarkos ar sistemos – baigiu kokią porą ir prijungiu likutį. Metro ar penkių, ar pusmetrio. Net specialiai tam reikalui paskyriui stilistiškai tinkamą krepšelį, kuriame laikiau kamuoliukus su įsmeigta adata. Ir vis auginau… O kai priaugo, ėmiau paeiliui dryžuoti.
Kadangi jokios sistemos ar panašumo tarp kamuoliukų nė su žiburiu čia nerasi (nebent atsitiktinumas papokštautų), tai naudojau jau išbandytą būdą sujungti dvi kojines į porą – pasiėmiau didžiausią likutį ir iš jo mezgiau abiejų kojinių kulnus bei atnaras.
Mano simetrijos netrokštančiai akiai visai tokia nieko pora išėjo, pagyvens kartu, apsitrins ir visai supanašės;).
Apsiskaičiavau ir netikėtai kojinės baigėsi anksčiau nei mano stebuklingi kamuoliukai.
Kadangi melanžai yra mano didžioji meilė, tai sudėjau abu ir dar vieną porą numezgiau storą naminę iš dvigubo siūlo.
Jokių jau čia vienodų kraštų ar kulnų netaikiau, bandžiau prasmukti jau išbandytu „rankinio verpimo” keliu.
Pirma kojinė tokia visai vieningai pamėlusi gavoti, o antroji suliepsnojo keistais ryškiai geltonais (sveiki, Pairfect žymimieji siūlai!) ir raudonais atspalviais.
Iš pradžių net ardyti buvau nusiteikus, paskui prisiminiau jūrinius E.Noldės peizažus ir nusprendžiau, kad tai menas.
{jcomments on}