Aš tikrai ilgai laikiausi. Būdama įsitikinusi, kad moheris – ne mano siūlas (bandžiau gilioj jaunystėj derinius su juo, bet moheris tuo metu pasitaikė su poliamidu, graužlus ir dygus, tai jokio gerumo nepajutau), parduotuvėje numezgiau kelis pavyzdėlius, dar kartą save įtikinau, kad šis efemeriškas, vos tarp pirštų užčiuopiamas siūlas skirtas labiau fėjoms nei žmonėms, jo lentynas pildydavau tik dėl pastovios ir didelės mezgėjų meilės. Visas vis dažniau šmėžuojančias internete mezginių nuotraukas su moheriu prasukdavau kaip manęs neliečiančias, kol jos pasiekė kritinę masę ir… išlaužė užtvaras mano galvoje.
Tiesa, pirmas skambutis nuskambėjo pamačius Židronės kojines. Aš susižavėjusi net moherio atsidėjau, kad ir pati pabandyčiau. Kada nors.
O kai jau tie moheriniai deriniai pramušė, tai nusprendžiau šokti stačia galva į pačią pūkuotumo jūrą, sudėjusi moherį su islandiška neverpta Plotulopi vilna, kuri ir pati viena net labai nesistengus gali apsimesti jei ne iš moherio, tai su – tikrai. Ir jei galvojate, kad aš protingai nusprendžiau pabandyti vieną variantą ir pažiūrėti, tai jau ne – susidėjau siūlus visai Prancūzijos vėliavai. Ir antras megztinis, raudonas, jau prie pabaigos;).
Labai mane žavėjo moherio gebėjimas visas spalvas kaip akvarelėje sulieti, tai išsirinkau ne vienspalvį, o pereinamų spalvų derinį – islandiška vilna prasideda kremine balta, per rusvą pereina prie šviesiai pilkos ir kiek tamsesnė galuose. Moheris išsirikiavo nuo baltos iki rusvos spalvų. Ir viską sumaišė, susuko tik jam žinoma tvarka – vietoj mano planuotų perėjimų gavosi toks murzino tirpstančio sniego pilnas vėlyvos žiemos peizažas.
Išsitraukiau Kornelijos man prieš kelis metus megztą baktusą iš tokių pat žiemos pabaigos spalvų (Kornelija garantuotai numatė mano šiandieninį megztuką, ji tą sugeba!) ir išėjau į pavasarėjantį mišką fotografuotis.
Modeliui įkvėpimo tašku buvo šis megztinis, bet siūlai ne tik spalvas, ir modelį pakreipė tik jiems vieniems žinoma linkme.
Pradėjau geromis akimis nuo neaukšto kaklo, pridėdinėjau pečių linijoje kiekvienoje eilėje, kol ji geroakai perkopė statytai rankovei skirtą vietą, tada priekį ir nugarą išskyriau ir mezgiau atskirai tiesiai, paplatindama link pažastų, kad megztinis platus išeitų. Karts nuo karto nugarą pramegzdavau papildomom trumpom eilėm, kad ji pailgėtų.
Pabaigus kūną, surinkau susidariusioje skylėje rankovei akis ir vos vos pamezgusi trumpomis eilėmis, kad nebūtų jau visai stačiakampis, tiesiai be jokių susiaurinimų numezgiau iki pat rankogalio. Taip išbandžiau dar vieną man jau kurį laiką ramybės nedavusią idėją – senokai stebiu, kaip siauros rankovės virsta plačiomis ir pačiai labai tokių užsireikė.
Po gana ilgo žieminio svogūninio stiliaus, sunku man priprasti, kad vienas(!) megztinis gali būti ir toks lengvas, ir toks šiltas vienu metu.
Ta siūlų kombinacija, kurios kiekvienai sudėtinei daliai turėjau kokių nors pretenzijų, susimezgė į tokio jaukumo daiktą, kad norisi prie jo liestis kaip prie gyvo.
Jis ir guli nesubliūkšdamas, ir krenta tiek, kiek reikia, ir, moheriu pastiprinus neverptą islandišką vilna, jis, tikiu, man tarnaus, dar ilgai sniegui nutirpus. Ne vieną žiemą:).
Megztukas megztas iš Plotulopi 1026, 1038, 1027 kartu sudėtu su Rowan KidSilk Haze 634, 590 ir Isager Strik Silk Mohair 62.{jcomments on}