Islandiška vilna įtraukia.
Ir klasikiniai jų modeliai – tokie universalūs, visoms figūroms, prisitaikančio dydžio, iš mados neišeinantys, patiems įvairiausiems stiliams…
Kristina šį kartą tik modelis, megztinis skirtas žmogui, vasarą kūrybiškai besidarbavusiam Islandijoje, kurį dažniausiai matau tamsiais drabužiais. Tik grynai juoda spalva – ne mano kelias;).
Išsirinkau tokią labai keistą tamsiai pilką į žalumą pagrindui, o prie jos lipdžiau įvairius vėlyvo rudens atspalvius – juosvus, bordo, pilkus, samaninius… Pamačiusi dar mezgamą megztinį, bičiulė, pati mylinti tamsias spalvas, patvirtino, kad užskaito mano margumyną kaip „tamsų”;).
Kaklo iškirptę padariau prieš pradėdama koketės raštą ir nesusilaikiau nepažaidus gamtos – abi rankovės skirtingų raštų ir nei viena nesutampa su kūno apačia.
Mezgiau taip, lyg eičiau mišku vėlyvą lapkritį ir stebėčiau – ten palikusią šakelę, kitur smilgų savašynus, pamirštus obuolius ir paukščius masinančias uogas, samanų guotelius ir eglių spyglius…
Bandžiau įtikinti Kristiną, kad su tokia šilta vilna nebus šalta ir be striukės
ir nėra ko strimgalviais bėgti prie viršutinių drabužių lyg bijant, kad jie ims ir prapuls;).
Bet pora laipsnių žemiau nulio, mums, jau pripratusiems prie karštos vasaros ir vasariško rudens, yra ŠALTIS ir šilta islandiška vilna, tegul ir sukomplektuota su striuke (kepure, pirštinėm, skarom, vilnonėm kojinėm…), tikrai praskaidrins baltą žiemos veidą:).
Megztinis megztas iš Lettlopi 1416, 0052, 9417, 9426, 9264, 0086, 9421, 0054, 0059, modelis – „Hela Short Cardigan with Zip„.{jcomments on}