Antrą raundą pradeda Aušra.
Išsitraukusi nepažįstamą žmogų, ji turėjo ir pilną laisvę, ir… didelį galvosūkį:).
Jos mezgimo draugė atrišusi dryžuotas popierines kiškio ausytes rado… visą eglutę!
Jau vazonėlyje
ir iš visų pusių papuoštą:). Kalėdiškų spalvų su mažyte žalia šakute.
Ponia Zosė išsitraukė Vilmą ir priruošė jai krepšelį eglutės papuošalų. Prie eglutės papuošalų Vilma gavo ir tautinių apyrankių, kuriomis galės puošti ne tik eglutę, bet ir save ar vaikus per ateinančias tautines datas.
Vilma bando pasipuošti ir eglutės snaige jau dabar – kuo ne auskaras?;)
Neretoje dovanėlėje prie rankdarbio įsimaišydavo ir vienas kitas skanėstas, juk kokios šventės be jų? Visų dėmesys krypo, kaip ir pridera per tokią šventę, į rankdarbius, bet paminėtas slyvų sūris Vilmos maišelyje tikrai nusipelno atskiro pagiriamojo žodžio, nes jau esu ragavusi skanėstų iš tos virtuvės – vien pagalvojus apie jį man seilė varva;).
Vilma išsitraukė Gitaną ir kol kas dovanoja širdingus sveikinimus
bei eglutės formos šventinį paketuką, kurį praplėšus Gitana rado…
tikrą eglutę! Su mediniu kamienu ir dailia viršūne. Ir tokių spalvų, lyg būtų burtų lazdelės pagalba perkelta į MZ tiesiai iš lengvai apsnigto miško.
Gitana pasakoja traukimo istoriją, kurios jūs girdėti negalite, tai aš papasakosiu. Su visa priešistore.
Mes su Gitana šiemet dalyvavome viename renginyje Latvijoje ir buvom tik dviese iš Lietuvos. Ir ne šiaip dvi tautietės. Mes ne tik viename mieste gyvename, vienoje gatvėje! O kad būsime savaitę kartu, sužinojome tik likus kelioms minutėms iki renginio pradžios. Gitana įlipa į autobusą Rygoje ir jos klausia, kur Sonata? Greit sudėjusi du su dviem, Gitana man skambina ir klausia, kur aš? Aš pasižiūriu į laikrodį – dar nėra vienuolikos – ir galvoju, ko ji teiraujasi, kai parduotuvė dar lyg ir neturėtų dirbti. Paskui ir man kyla įtarimas, imu aiškintis, kad esu visai netoli Rygos. „Tai laukiam tavęs autobuse”,- Gitana juokiasi. Kai pasakojom kitoms renginio dalyvėms, kad būdamos kaimynės, susitikom tik autobuse, visos juokėsi, kad matyt ta mūsų gatvė yra tokia ilga, jog niekaip negalėjom pasikalbėti ir išsiaiškinti.
Padariau išvadas ir kai Gitana vis per darbus nespėdavo užeiti į MZ išsitraukti savo burto, pagavau ją gatvėje prie savo namų. Tebuvo likę dvi anketos, aš mintyse įsivaizdavau vieną vienoje rankoje, kitą – kitoje ir liepiau Gitanai rinktis. Ji išsirinko kairę.
Taip sutapo, kad jos ištraukta Vilma sėdėjo šventės metu jai iš kitos pusės – dešinės:).
Dabar tik pagalvojau, kad Vilma taip pat beveik mūsų kaimynė, bet nebenukrypstu.
Vilmos laukė Gitanos paruošos žvaigždės, tik nuo dangaus nuraškytos. Auksinės, dar stebuklinga dangiška šviesa spindinčios…
Šalia pridėtas kaspinėlis, jei Vilmai užeitų noras tas žvaigždes vėl pasikabinti:).
Vilma jau prieš traukdama jautė, kas jai teks ir atspėjo –
Rimutė.
Jos dėžutėje – dailiausi rankdarbiai ir dėželė gardėsių sau ar anūkams palepinti.
Rimutė išsitraukė Aušrą
ir abi jau sveikinasi:).
Aušra tuoj išpakuos dėžutę ir ras…
visada per Kalėdas esančius šalia nykštukus, kurie prireikus ir mažomis eglutėmis pabūti galės.
Visą nykštukų šeimyną – mamą, tėtį ir Mindaugėlį:).
Aušra baigėsi mūsų mainai, bet ne šventė ir dovanos.
Eglutė ne šiaip MZ buvo paruošta, kasmet ją aplanko nerianti snieguolė aka Kristina ir parduotuvė visa nušvinta nuo jos saldaininės girliandos.
Nėra žmogaus, kuris užėjęs ja nepasigėrėtų,
mamos žavisi idėja, o vaikučiai – taip, seilę varvina;). Kristina šiemet nunėrė ją tokią ilgą, kad apvyniojus eglutę, jau jokių kitų žaislų nebesinorėjo. Saldainiai žybsėjo lempų šviesoje kaip tikra girlianda. Visi unikalūs, iš širdies pagaminti ir padovanoti, visus metus kaupti eglutės papuošimai šiemet keliaus ant kitos MZ eglutė – „ofisinės”;). Ten, kur rašomas dienoraštis, tvarkomos nuotraukos, svajojama, planuojama, užsakinėjama. Kad visus šventinius įrašus Jūsų rankų ir širdžių šiluma lydėtų…
Visos mes dovanomis apsikeitėme, o Kristinos bilietas – į vieną pusę…? Šalia sėdinti Tatjana negalėjo susitaikyti su tokia neteisybe ir ji greitai iš savo „kalėdinio” maišo ištraukė Kristinai kamuoliuką ypatingų kojininių siūlų.
Paprastai po šventės aš girliandą sukarpau gabaliukais ir išdovanoju užėjusiems vaikams, nes kitų metų ji sveika nelabai sulaukia (bandžiau, mano „gerumas” labai racionalus;)). Bet šiųmetinė girlianda buvo tokia ilga ir graži, kad galima buvo jau prieš šventes atkirpti gabaliuką vieninteliam šventėje dalyvavusiam vaikui. Medutė parsinešė ją namo ir prieš miegą susidėjo širdelės forma prie lovytės:).
Didžiulis ačiū visoms dalyvavusioms šventėje, ruošusioms dovanas, ieškojusioms įdomiausių idėjų ir gražiausių rankdarbių, gaminusioms skanėstus ir nuklojusioms jais šventinį stalą, fotografavusioms ir palaikiusioms. Ačiū už dalinimąsi, už buvimą kartu – visos, tikiu, išsinešė namo tą šventinį virusiuką – tegu jis dauginasi ir plinta:). Netrukus apžiūrėsime visus dovanų krepšelius iš arti.{jcomments on}