Dar visai neseniai dvigijė estiška vilna man būtų pasirodžiusi gana stora pirštuotoms pirštinėms, bet kelionės po kaimynines šalis padarė savo: jei patys estai tokius siūlus mezga 1,25mm virbalais, tai virbalai, iš kurių galėtum megzti viengiję vilną, tiesiog… neegzistuoja? Iki tokios meistrystės man dar toli, bet tampriau sumegztos (ir ne tais riešinių virbalais;)) pirštinės yra tikrai šiltesnės už mano anksčiau nešiotas, tikiuosi, bus ir patvaresnės.
Ilgi estiškos vilnos spalviniai perėjimai ne visuomet yra palankūs mažiems daiktams, nes jie dažnai pasibaigia greičiau nei prieini naują spalvą, bet šiek tiek pakombinavus ši savybė man labai pasitarnavo mezgant vienodus pirštus.
Iš spalvotos sruogos paėmiau du vienodus dviejų spalvų perėjimus, kad palto rankovių spalva prasidėjusios pirštinės nurausvėtų pirštų link.
Pačios spalvos gana prislopintos ir tamsokos, todėl neiškenčiau jų neparyškinus – mažų karulių eilute prie riešo ir intarsijos motyvu ant plaštakos viršaus.
Truputį prisitaikiau savo reikmėms estų tautinį motyvą (jų ir intarsijos technika), šiemet visur man reikia aštuonkampių žvaigždžių – laimės simbolio. Bet pagrindinis akcentas yra ne žvaigždė, o iš jos šakų einantys ryškūs žiedeliai. Labai ryškūs, kad ir mažiukai. Dėl tų keturių viduriukų, tiesą sakant, viskas ir buvo sumanyta.
Šviečiantys rožiniai ir oranžiniai taškeliai, džiugiai nuteikiantys kada bepažvelgsi, kaip ir tokių pat spalvų ožekšnio žiedai – laimės žiburėliai – jau patamsėjusiame ir nublukusiame rudens peizaže.
Pirštinės megztos iš estiškos Aade Long 8/2 artistic vilnos.{jcomments on}