Sunku man rasti tinkamų žodžių šios dienos mezginiui. Techniškai viskas lyg paprasta – elementarus reglanas nuo viršaus su akcentuotais skylutėm uždėjimais, nedidelis iškirpimas priekyje su maža sagute…
Toliau lygios akys, tik šonuose ripsinė juostelė siūlės vietoje. Spalvos iš dviejų kamuoliukų, abiejų daugiau mažiau nenuspėjamų Schoppel’io stebuklinių, beveik tvarkingai vienas po kito dryžuotų. Tvarkingai!? Nežinau, neįprastai dažyti siūlai ar mezgančios savo viziją rankos sudėliojo tą tvarką taip, kaip pievoje žydi gėlės, kaip atsiranda miško takeliai, teka upės ar raibuliuoja ežero paviršius.
Spalvos – žalios, mėgstamiausios Ievos spalvos, tokios pačios pačiausios, kad net mylimas naminis meškiukas su žaliu megztuku iš krepšio ropščiasi…;). Tuos du kamuoliukus ir aš netyčia beždžioniaudama sudrauginau savo mezginyje, kaip iki jų atėjau, papasakosiu prie mezginio, Ievos rankos pačios išsitiesė jų link, ir kad vizija pasiteisino, supratau iš laiško po kelių dienų, jog „groja ta žalia, labai gražus megztinis bus…„
Išskaidžiau techninėmis detalėmis ir nieko – nieko! – nepasakiau apie šį megztuką, nes už visų amato sudedamųjų jame slypi tokia paslaptinga magija, atsirandanti ties riba, už kurios baigiasi proza ir prasideda poezija.
Ties riba, už kurios prasideda proza
Ir poezija baigias,
Aš nuskinsiu tau paskutinę rudenio rožę,
Panašią į pirmą metaforos raidę.
Už ribos, kur prasideda prozos valdos
Ir poezijos girdis tik tolimas aidas,
Aš abejonių pilnas tave prisiminsiu
Ir kasdieniškiems žodžiams akmenis išdalinsiu.
Vis gilyn ir gilyn į drėgnuosius prozos patamsius
Slinkdamas trupinėlius barstysiu –
Rimus erškėčiuotus, kad amžių
Pabaigoje rasčiau kelią atgal… Matysi
Kuprotą, bedantį, grįžtantį
Į svajingą poezijos slėnį,
Kur auga žiemą žaliuojantis kėnis,
Jo viršūnėj – šviesa kaip krištolas.
L.Gutauskas „Ties riba, už kurios prasideda proza”.
Ievos Abraitytės megztas megztukas iš Schoppel-Wolle Wunderkleckse 2322 su Jeans Ball 2127.{jcomments on}