Jau nuo pačių pirmųjų į rankas paimtų knygų mums buvo visokiais būdais teigiama, kad “tingėti negarbinga, tingėti negražu”, todėl net žado netekau, kai užklaususi seniai matytos mezgėjos, ką pastaruoju metu ji mezga (kokius porą metų), išgirdusi, kad nieko ir pasiteiravusi kodėl, sulaukiau trumpo ir aiškaus atsakymo: “Tingiu”. “Rimtas atsakymas”- išlemenau. “Nuoširdus”,- pritarė ji man. Taip pasikalbėjom jai besirenkant siūlus taip gražiai visą laiką megztom riešinėm.
Po labai neilgo laiko ji pasirodė su štai tokia kolekcija pačių nuostabiausių, kruopščiausiai sumegztų ir skirtingų spalvų karoliukais išraštuotų riešinių ir privertė mane permąstyti “tinginystę” dar kartą.
Jei tuo žodžiu vadinsime tylų grūdo žiemojimą belaukiant pavasario, tai tegyvuoja tokia tinginystė, kuri išsiskleidžia štai tokiais žiedais!
Pražysta įvairiaspalvėm rožėm,
suvilnija puošniom plunksnom,
Išsiskleidžia didžiuliais, akį traukiančiais žiedais su pumpurų kekėm
ir sulapoja visa eile medelių.
Šitą porą nuotraukoms pasiskolinau nuo rankų, nes taip rimtai dirbančios rankos turi nešalti.
Šios kolekcijos atsiradimas kalėdiniu laikotarpiu – ne atsitiktinumas. Visiems puiki proga prisiminti, kokia tai karališka dovana yra.
Elvyros Judickienės megztos riešinės iš Merino Land 17 (juodos) ir Ogrės vilnos (tamsiai mėlynos ir rudos).{jcomments on}