Dar vienas mezginys iš Noro, apie kurį parašyti kaupiuosi jau beveik metus, nuo praeitų Kalėdų. Tiek stebuklų jame susikaupė, jog iki šiol negaliu atsitokėti ir atsistebėti.
Vienas jų – siūlinis. Išskaidžius atskirai šias Noro Flower Bed spalvas, turbūt apie vieną kitą lašelį galėčiau pasakyti, kad tai – mano spalvos. Į didžią daugumą nežiūrėjau ir nežiūrėsiu ateityje. O štai vienas stebukladarys Japonijoje sumaišo jas visas kartu ir daug minusų ir klaustukų pavirsta į vieną didelį pliusą.
Pati didžiausia magija yra tame kelyje, kurį šis megztinis nukeliavo nuo virbalų (ne mano) iki Kalėdų eglės (mano!). Pats faktas gauti dovanų tau megztą megztinį yra iš kalėdinių pasakų skyrelio – visi tikim stebuklais, bet tik labai jauname amžiuje laukiame jų iš dangaus;). Kai tokio lygio stebuklas atsitinka gerokai ne tokiame jauname amžiuje, pasijunti žmogus kaip reikiant priblokštas. Net metų prireikia atsitokėti;).
Dar vienas stebuklas – kaip šis megztinis akimirksniu tapo mano. Žmogui pačiam sau mezgant sunku viską sužiūrėti, numatyti ir prisitaikyti, o čia tai pavyksta kitam!
Šis megztukas akimirksniu „prilipo” prie visų mano sijonų ir kelnių, prie visų papuošalų ir visų progų. Taip gerai su juo jaučiuosi, kad leidžiu sau nepolitkorektiškai jį rengtis net tada, kai tikrai nederėtų demonstruoti lojalumo kuriam nors siūlų gamintojui. Nes su juo aš esu pati savimi.
Dalios Liepuonienės megztas megztukas iš Noro Flower Bed 1424, modelis – „Juniper„.