Gamtai vis giliau mingant neretas sodininkas prisodina į dirvą lyg į šiltą patalą svogūnėlių, medžiai užkloja juos lapais, dangus sniego patalus iškedena, kad minkštai miegotųsi ir saldžiai sapnuotųsi. Su pirmais pavasario spinduliais jie pakils iš ilgo miego ražydamiesi pačiais dailiausiais žiedais.
Pavasario stebuklą galime pakartoti ir mes, dar rudenį, burdami virbalais ir pačiais gražiausiais savo siūlais.
Nuo kelių akyčių nugaroje prasidėjęs gėlynas skleis vieną po kito savo lapelius,
kol pačioje pabaigoje pražys puošniais it karūnom žiedais,
apgaubsiančiais mūsų pečius vilnos minkštumu, rašto dailumu, svajų saldumu, burtų paslaptingumu…
Kvepi migloje,
šventa lelija,
išaugusi
mirusių mano senelių sodyboj…
Skaisčiausia gėlė –
kaimiečių vėlė.
kur suneštos vėtrų
senovinės sėklos sudygo?…
Klevų ūksmėje,
kapų tankmėje,
medinių šventųjų delnuos
tu gyva ir bekūnė…
Iš skrynių senų,
iš meilės dainų
tave dovanojo
nebuvėlei savo anūkei…
J.Vaičiūnaitė “Baltoji lelija. Iš ciklo “Gimtadienis Piliakalnių kaime””
Šalis megztas pagal dar testuojamą Midori Hirose modelį “Grow your flower garden“, siūlai – Cashmere Queen 5990.{jcomments on}