Dvikova – ne visai tinkamas žodis. Jis čia vartojamas ne ta prasme, kur susitinka du ginkluoti žmonės ir kas ką, o greičiau aliuzija į barbekiu, pyragų ar panašias “kovas”, iš kurių visi išeina nugalėtojai, praturtėję nauja patirtimi, skoniais ir atradimais. Tai greičiau dviejų menininkų šokis, iš kurio gimsta kažkas nauja ir nepaprasta. Dalyviai du – įvairiaspalviai kojininiai siūlai ir Virginija. Siūlai kaip ir paruošti greitam vartojimui – imi ir mezgi negalvodamas. Bet Virginija nenori negalvoti, dar mažiau ji nori megzti lygiai – jai patinka įmantrūs žakardai. Ir ji tuos siūlų paruoštukus naudoja kaip ingredientus, o ne kaip gatavą patiekalą. Spalvotais raštais žmonės mezga nuo seniausių laikų (Virginijos mėgstami liaudies raštai gimė taip pat ne vakar…), bet dažniausiai tam naudojami vienspalviai siūlai. Šiais laikais, atsiradus pereinamiems, mezgama iš jų – raštas švelniai persilieja. Virginija ima ne pereinamą, o aiškiai margintą siūlą – dribsniais, raštais, dryžiukais. Prie jo deda kontrastingą vienspalvį, kombinuoja mėgstamus liaudies raštus – ir štai! Viskas skamba naujai, turtingai ir nematytai. Galvojau tvarkingai surinkti siūlų numerius ir pavadinimus, paskui apsigalvojau. Jei kas jums tiksliai surašytų, kiek kokių dažų sunaudota mėgstamame paveiksle, padėtų?;) Geriau teįkvepia!
“Ąžuolo lapai”:
“Linas ir burokėliai”:
“Labai ruduo”:
“Riešutų derlius”:
“Saldus rugpjūtis”:
“Rašalas ir kreidelės”:
“Raudonas vynas su bri sūriu”:
“Saulėlydis tirpdo dieną”:
“Musės ir snaigės”:
“Sausio dešimta”:
Virginijos Sankalienės megztos ir fotografuotos kojinės.{jcomments on}