Visą laiką mėgau gimtadieniams įsitaisyti naują megztinį, tiek sau, tiek saviškiams. Sau jau nelabai suspėju, bet retas vaikų gimtadienis praeina, nemenkam jų nusivylimui, įtariu, be mamos mezginių. Nelabai jiems jų reikia, o ko reikia, turi ir su kaupu, arba nepataikau, bet man taip sunku to savo papratimo atsisakyti… Niekam apie tai neaiškinu, bet kai kas man ant kaktos parašyta. Todėl artėjant Kristinos gimtadieniui Kornelija, žinanti mano vaikų ir draugų gimtadienius daug geriau už mane pačią, paklausė, ką mezgu savo vaikui. „Kad nieko, ji šią vasarą iš manęs du ką tik numegztus megztinius pasiėmė, tai galvoju, užteks”. „Užteks”,- pritarė man draugė ir leido nemegzti. Taip nors vienam vaikui pasisekė atšvęsti savo gimtadienį be naujo mamos opuso. Tiesa, tik per plauką, nes man visą dieną išvakarėse niežtėjo rankos numegzti dėklą naujam jos nešiojamam kompiuteriui. Kad nors kas rankų darbo prie to, ko labai troško…;). Seniau tai tikrai būčiau praleidus naktį su virbalais ir gimtadienio metu sėdėjus pikta ir pavargus. Senstu ir protingėju…:).
Berniukams mano šiemet taip nepasisekė. Jurgio, kuris jau turi savo skonį ir pomėgius, nusprendžiau siurprizu „nepradžiuginti” ir atsivedžiau į parduotuvę išsirinkti siūlų tam, ko norėjo – liemenei. Išsirinko estišką vilną, gražią raudoną spalvą, net raštą suderinau.
Kadangi liemenė buvo gimtadienio dovana, tai tuo metu ir išsirinko viską. O kai data praeina, tai dieną anksčiau numegsi, dieną – vėliau, jau nieko nekeičia. Aš taip atsipalaidavau, kad Kornelija, pamačiusi kovo mėnesį mano rankose mezginį ir sužinojusi, kad čia Jurgio gimtadienio dovana, pasijuokė (jai tai neprasprūdo, kad gimtadienis tai kaip ir praeitą mėnesį, ir dar pradžioje, buvo!): – „Kitam?”. „Kokiam kitam?!”- pasipiktinau. – „Šiam, aišku”. „Galėsi padovanoti Kalėdoms”,- įvertino mano progresą.
Susiėmiau. Tiesa, prie mano pastangų gerokai ranką pridėjo nykštukai, be jų tai greičiausiai ir Kalėdų būčiau sulaukusi…
Mažiausiam vaikui leidau sau siurprizą. Ir net visą megztinį. Jis jų nenori, nenešioja, bet aš vis bijau šaltos žiemos ir manau, kad bent vieną megztinį kiekvienas žmogus turi turėti. Pati išrinkau spalvą (jo mėgstama žalia) ir siūlus – Drops Cotton Merino, nes jį viskas kutina ir niežina. Atsiliepimus apie šį siūlą girdėjau kuo geriausius, vaikas mano nešąla, pats tas ir švelnumas, ir sudėtis…
Kadangi laiko iki gimtadienio buvo daug (šaunuolė aš, iš anksto pradėjau!), tai mezgiau ramiai, neskubėdama, kol – uups – apsižiūrėjau, kad tas gimtadienis jau ryt poryt. Kornelija laiku nepasisuko ir nesugražino manęs į kalendorių… Aš greituoju būdu užbaigiau viską ir išskalbiau. Tekstūriniams raštams to žingsnio nepraleisi – akys turi išsilyginti, raštas atsiskleisti. Numezgiau Karoliui megztuką praeitą gimtadienį tokį vos vos, tai šiemet nusprendžiau tokios klaidos nedaryti ir megzti didesnį. Jau eigoje kilo įtarimas, kad gerokai perlenkiau lazdą, bet pamaigau, sutraukiu ant virbalų, gal ir nieko. Didelis – tai ne mažas. Draugai taip pat paramina, kad bus geras. Koks gi mezgėjas, pamatęs įdėtą darbą, kitaip sakys?
Išskalbiau, ištiesiau ir išsigandau. Kelio atgal nėra – gimtadienis rytoj. Tokį dar drėgną jam ryte įteikiau ir net neprašiau, kad pasimatuotų. Slapta tikėjausi, kad išdžius ir kažkokiu stebuklingu būdu susitrauks. Tas megztukas ilgai džiūvo vaikų kambaryje… Po kokio mėnesio pasirodo Kristina, juo apsirengusi. „Kieno čia megztinis?,- klausia. „Visai nieko toks, tik man didokas…” Kai dar po mėnesio jį prisimatavo ir pats solenizantas, likau maloniai nustebinta, kad nors jaunesnis ir atitinkamai smulkesnis bei žemesnis už sesę, jis visai žmoniškai atrodė. Tik panašu, kad kitam gimtadieniui naujo megztinio nereikės…
Jurgio liemenė megzta iš estiško Aade Long 8/2 vilnos (tamsiai raudona), Karolio megztukas iš Drops Cotton Merino 11, modelis įkvėptas šio ir šio megztinių.{jcomments on}