Sumegzti viską iki paskutinio siūlo galo – situacija mane ir viliojanti, ir gąsdinanti. Turiu prisipažinti, bauginanti labiau. Gal todėl niekad nebuvo pagundos laikytis jokios siūlų dietos. Žinoma, tam tikras viršsvoris gal ir kenkia (ypač gerai siūlų apžvalgai), bet visai besvoris juk negali būti nei žmogus, nei atsargos (nes tada jau nėra nei žmogaus, nei atsargų). Ką tada apžvelgsi? Iš ko rinksies staiga ant galvos nukritusiai idėjai realizuoti? Kuo grožėsies? Iš kur semsies įkvėpimo?
Čia mane tokie įvairiausi jausmai užplūdo žiūrint į nepaprasto gražumo ir margumo naują Kristinos šaliką, į kurį ji sunėrė „visus tuos gražius mažuliukus kamuoliukus turėtus namuose. Kiek ten tų spalvų iš viso, tai patys skaičiuokit – man atrodo koks melejonas :D”.
Jokio kamuoliuko nebeliko – tik spalvotos mirguliuojančios bangos ant kaklo ar pečių. Ir daug vietos naujiems siūlams, naujoms idėjoms, naujiems skoniams ir norams…
Dar daugiau vietos atsirado ir Rūtos namuose, kai ji, neturėdama jokių siūlų ir galimybės pasipildyti, sumezgė viską, kad buvo namuose, į smagią spalvotą skarą.
Situacija apie paskutinius siūlų galiukus man kelia nerimastingą virpulį,
bet tokie projektai – sukurti iš to, kas yra – turiu pripažinti, man yra arčiausiai širdies. Ir patys kūrybiškiausi bei gražiausi:).
Banguotas šalis nertas ir fotografuotas Kristinos Bajorienės iš Rowan Fine Tweed (pabandysiu suskaičiuoti tą melejoną;)) 366, 382, 381, 383, 360, 364, 386, 385, 387, 369, 374, 367, 362, 373, 375, 372, 370, 384, 381… Dryžuota skara megzta ir fotografuota Rūtos Iliuk, atpažįstu Drops Alpaca Boucle 0100, 3125, daugiau nebeatseku, gal Rūta padės komentaruose:).