Megztas Graffiti

Mano kaimas išsirikiavęs palei labai lokalų kelią. Tokį, kuris nejungia jokių svarbių taškų ir juo važiuoja tik tie, kas prie jo gyvena ar dirba. Lėtai, stengdamiesi kelti kuo mažiau dulkių – kelias, savaime suprantama, neesfaltuotas. Yra jame pora autobuso stotelių be jokio grafiko, labai tinkamų fotosesijoms, bet niekada nemačiau juo važiuojant jokio autobuso. Tuo keliu nebaisu mokinti vaikus vairuoti, nes eismas menkas, o policiją sutiksi taip pat dažnai kaip autobusus. Tai vienintelis kelias, kuriuo važiuodama prie ežero maudytis aš neimu jokių dokumentų – kas ima pasą eidamas  į parduotuvę už kampo? Ir nesivarginu persirengti išsimaudžius, namai juk čia pat…
Stereotipiškai žiūrint tokiame kelyje negali nieko svarbaus nutikti. Bet stereotipiškas dažnai būna mūsų požiūris, o ne gyvenimas. Mane vieną kartą per visą vairavimo laiką stabdė kelių policija. Taip, tame kaimo kelyje. Aš sėdėjau mašinoje kaip visada be dokumentų ir be normalių drabužių, nes važiavom iš ežero. Sustojau praleisti putpelės su šeimyna (tai toks kelias) ir nusistebėjau akies krašteliu pamačiusi prieš mane sustojusią mašiną. „Na ir stoja žmonės keistose vietose”,- pagalvojau ir ėmiau ją lenkti. Net nepastebėjau, kad tai policijos mašina, nes tame kelyje policijos nebūna, kol nepamačiau prieš pat nosį pareigūno, mojančio savo ženklu man sustoti. (Pasirodo, žmonės stoja keistose vietose, kai nori sustabdyti kitus.)
Po labai įkvepiančių medžių apmezgimo akcijų, buvau užsidegusi tęsti tą veiklą ir toliau savo sode apnerdama baltais nėriniais senas obelis, bet tinginys ėmė man tyliai šnibždėti į ausį, kad tiek daug darbo tokioje jau nematomoje vietoje… Ir įsivaizduokite sau, važiuojam mes su Jurgiu pasivažinėti dviračiais po apylinkes, stengiamės važiuoti miško takais, į žvirkelius nelysti, niekam nemalonu važiuoti per sunkių žemės ūkio padargų išmuštas duobes nuolat apdulkinamiems pravažiuojančių mašinų. Bet mano vaikutis labai nemėgsta arti svetimų sodybų lysti, važiuojam tvarkingais (tais, kuriuos rodo jo GPS) keliais, gabaliukas tenka ir mūsų gimtajam žvirkeliui. Raukausi laukdama išganingo posūkio į mišką ir negaliu patikėti, ką matau:

1-IMG 0244

Megztą graffiti retai kur ir didelėse daugelio žmonių gyvenamose vietose išvysi, 

1-IMG 0251

o čia prašom – važiuojant mūsų keliu!

1-IMG 0248

P.S. Pavardės ir vardo autorės neišdrįsau paklausti, bet fotografuoti mums leido su džiaugsmu. Dar siūlė mus su Jurgiu įamžinti prie šio įspūdingo šulinio, bet mes atsisakėm. Du sudulkėję dviratininkai nieko nenustebins kaimo kelyje, o štai toks vaizdelis – dar ir kaip!{jcomments on}

Parašykite komentarą

Item added to cart.
0 items - 0,00