Koks modelis laimėtų suknelių kategorijoje šitą vardą? Neabejotinai garsioji „Still Light” tunika.
Dėl jos begalinio populiarumo kaip kam (pirštais nerodysim) ji jau ir nebe tokia patraukli atrodo, unikalaus rankų darbo mezgimu su masine mada susiliejimu kvepia, aš pati, numezgusi bent tris variantus, lieku ištikima jos gerbėja ir mylėtoja:).
Suknelė iš to skyrelio, kur ir už pečiaus, ir prie svečio. Jauki, patogi, graži ir šilta, dėvima ant kelnių ir su pėdkelnėm, tinka ir gražiam atrodymui namuose (neaukojant tam komforto), ir į darbą, į svečius, o kai kurie jos variantai (gaila, tik realybėje, nenufotografuoti, nes aplinkos atitinkamos reikia) iš juodos alpakos su šilku tokie šventiški, kad tinkami iškilmingiems priėmimams ar operos premjeroms.
Išieškoto silueto, įdomiai sukonstruotom kišenėm, neperkrauta detalėm (švelniai tariant), todėl vienintelė sagutė nugaroje – labai svarbus akcentas!
Kam norisi pridengti gana didelę kaip žieminei suknelei iškirptę – visų rūšių ir modelių pridedami kaklai. Labai mane sužavėjo Jurgos pritaikytas kaklašildžio modelis – žaismingi ir santūrūs tuo pat metu taškai.
Prideda truputį spalvos (bet tik truputį!), šildo ir puošia kaklą, o tas geometrinis švarus ir raiškus raštas – lyg specialiai šiai tunikai sukurtas.
Jurgitos versija iš tamsiai pilkų latviškų siūlų – santūri ir klasikinė.
Gaila, komplimentų turbūt daug ji neišgirs, nes pamatęs tokį kruopštų ir dailų mezginį, sunku įtarti, kad čia rankų darbas ;). Greičiau teks atsakinėti į klausimus, kur pirko. Igai ilgai, nes tunika klasikinio silueto, o latviški siūlai galėtų konkuruoti su geležinėm pasakų kurpėm.
Mano trečioji šios tunikos versija buvo skirta Kristinai (pirmos dvi – man, reikėjo gi išbandyti ir įsitikinti, kad tikrai labai labai).
Jau kelintus metus mano vaikas ieško (daugiau mažiau sėkmingai) juodos koncertinės suknelės, nusipirko vieną, ploną ir atvirą. Koncertų laikas – mokslo metai, o jie daugiausia šalti būna. Siūliau jai numegzti, bet ji nenori jokių mano megztų, ji nusipirkti norėtų. Per prievartą nesibrukau, nes ir modelis joks tinkamas į galvą neatėjo. Kol neatėjo.
Kai Audronė mezgė sau prabangų mažos juodos suknutės variantą su šilku, aš – iš juodos estiškos vilnos, nusprendusi, kad ji ilgiau atlaikys dar vaikišką apsiėimą su rūbais ir mažiau reikalaus mano įsikišimo. Mezgiau paslapčia, tai buvo gimtadienio dovana, tiksliau priedas, nes nelabai jau pageidautina buvo…
Mandagiai, bet be didelio entiuziazmo priimta rugsėjį, tik dabar pradėta vilkėti į kassavaitinius apsilankymus Operos ir baleto teatre. Atsargiai taip, žiūrint į save ir į kitus. Pačią Kristę maloniai pradžiugino šiluma (turėjo su kuo palyginti), o draugių komplimentai galutinai įtikino.
Jūs dar nenusimezgėt???
Mėlynoji tunika su kaklu megzta ir fotografuota Jurgos Motiejūnenės, siūlai – Alpaca 6309, Regia Design Line Hand-Dye Effect by Kaffe Fassett 08854, kaklo modelis – „Japan Cowl„. Antroji tamsiai pilka tunika megzta Jurgitos Žilinskaitės iš latviškos Ogrės vilnos. Manoji mažos juodos suknutės versija megzta iš juodos estiškos Aade Long 8/2 vilnos. Visų modelis – „Still Light Tunic”.{jcomments on}