Daiva iš Liuksemburgo rašytam laiškutyje taip mūsų praeito ketvirtadienio renginį pavadino ir pagalvojau, kad eglutė skamba daug gražiau nei kokie mainai. Eglutė dvelkia vaikystės nostalgija, šventės laukimu, kartais ir vaikišku nusivylimu, ir pakilimu ir daug labiau atspindi to vakaro dvasią. Iš pradžių rinkomės ir net bandėm išsitraukti mezginius kaip eilinį klubo susitikimą.
Kai kas net nebandė apsimetinėti mezgančiom (čia pirmoje nuotraukoje neapsimetinėja, mezga iš tikrųjų:)), tik gėrė arbatą ir plepėjo.
Juokėsi
ir džiaugėsi seniai nematytais netikėtai susitiktais draugais.
Mes su Rasa dar aptarinėjom organizacinius reikalus, nes šiemet kaip niekad gausu buvo ant mūsų stalo dovaninių maišelių. Ne mums;). Šventei. Nuo visų tų, kurie atvykti patys negalėjo, tai visus bandėm į vietas surikiuoti.
Ir visi laukėm. Ko? Kalėdų senelio?
Ar vėluokės Daivos?
Rūta atbėgo į vakarėlį po visų dalykinių susitikimų su savo kolege iš Rygos ir jai teko iš tikrųjų megzti. Rūtai neteko nei megzti, nei vaišintis, nei plepėti, nes visą vakarą dirbo operatoriumi Kipsu, jos dėka visas šis gražus fotoreportažas ir atsirado.
O dovanų dalybas pradėjo Joana, nes tik įžengusi pareiškė, jog buvo (?) paruošusi kalbą ir aš savo vakarykščiu dienoraščio įrašu sugadinau. ??? Vis tiek jai pirmai suteikėm žodį ir aš tos kalbos tikėjausi, kas jau čia gali tas kalbas sugadinti?
Joana šiais metais išsitraukė Ramunę, taip sutapo, kad praeitais metais ji būtent nuo Ramunės gavo dovanų šiltas dvigubas pirštines. Ir iš visos širdies mezgė jai plonytę didžiulę melsvą skarą.
O Ramunė išsitraukė Kristiną,
kuri buvo papuošta savo mėgstamos švelniai violetinės spalvos skara.
Kasmet dalijamės taip: pradeda drąsiausias arba tas, kuris yra parengęs kalbą. Paskui apdovanotasis traukia savo dovaną ir taip toliau. Kartais ratas užsidaro, kai tie patys žmonės apsidovanoja tarpusavyje, tada pradedam vėl iš pradžių. Šiais metais ratas dažnai užsidarydavo dėl to, kad vietoj dalyvių būdavo… krepšeliai. Kristina numezgė nuostabų šalį, kuris dar laukia dovanų maišelyje laimingos gavėjos:
Ratą vėl pradėjo Hana, ištraukusi Jūratę. Ir kol kas tik rodo gražiam drobiniam maišelyje supakuotą dovaną (tas maišelis – taip pat dovana).
Ji pažiūrėjo į šį reikalą taip rimtai, kad net atsinešė Jūratės apie save rašytą lapelį ir prie kiekvieno pageidavimo, noro, mėgstamos spalvos ar modelio buvo pliusiukas!
Ką turim visus pliusiukus sudėję? Ogi melvą labai minkštą ir šiltą pynėtą šaliką, kurio abiejuose galuose kaba po nesukištą siūlą, kad esant norui, būtų galima prisisiūti sagą ar susiūti abu galus ir vietoj šaliko padaryti kaklą. Jūratė sakė, darys kaklą.
Ratas vėl užsidarė, nes Jūratė ištraukė Daivą, kuri dabar gyvena Liuksemburge, bet grįžta į Vilnių prieš Kalėdas ir pageidavo savo dovaną rasti tikruose namuose. Tie tikri namai, kaip suprantu, yra MZ;)) Tai ir padarysim susitikimą parduotuvėje, man bus dar viena porcija džiaugsmo ir šilumos, prižadu pasidalinti:).
Bijau, kad toks ilgas reportažas nuvargins Jūsų sunkiai dirbančius rimtus darbus kompiuterius, todėl tęsinys – po pertraukėlės. Likite su mumis!{jcomments on}