Seniai buvau nusižiūrėjusi šį modelį, seniai ir nusipirkusi, pagaliau, rudeniui atėjus, atėjo ir jo eilė. Ne dėl to, kad šalta, bet tie krintantys lapai, derlius daržuose…
Mezgiau neturėdama jokio labai konkretaus adresato, bet kadangi turiu mažą galvą ir nemėgstu labai beretiškų berečių, sumažinau raštą vienu motyvu (vietoj 9 mezgiau 8) – nagai vis į save linksta;). O fotografuoti vienareikšmiškai norėjau ant Kristinos galvos, dėl visiems suprantamų priežasčių. Kristina – vaikas užsiėmęs, sunku ją pagauti, suderinti abiejų laisvus laikus, o ir šviesus laikas vis trumpėja ir trumpėja… Užsidėjau aš beretę ant savo galvos ir atsidusus pasiūliau Jurgiui nufotografuoti: „Gal nelaukiam tos Kristės?..” Jurgis, jau išaugęs iš to amžiaus, kai mama yra pati gražiausia pasaulyje, bet kaip kiekvienas vaikas niekada nežiūrės į mamą objektyviai. Objektyviai kritiškai. Todėl kai jis pakėlė galvą nuo stalo, pažiūrėjo į mane ir vyptelėjo: „Gal vis dėlto palaukiam…”, supratau, kad beretė – tikrai ne man :).
O Kristei tinka labai labai. Ji net pažadėjo nešioti, bet kadangi yra jautrus ir mandagus vaikas, neaišku, kiek tuose žodžiuose tiesos. Nes daug labiau už beretę ji norėtų mano paltuko.
Kepurės modelis -„Neip Heid”, siūlai – Baby Merino 22, Alpaca 2925, 3650, 7240, 6309, 2919, 7815, 7238, Jurgio Eidikio nuotraukos.{jcomments on}